Fotografuoju.lt

Prieš porą mėnesių Vilniuje duris atvėrė kamerinė meno erdvė „Šuplėda“. Tai antikvarinė krautuvėlė su joje esančia mini galerija fotografijai ar kitoms vaizduojamojo meno formoms.

Pradėkime nuo pavadinimo, ką reiškia „Šuplėda“? Prisipažinsiu, šio senoviško tarmiško žodžio nežinojau. Jis man primena „pelėdą“ ir išgirdus vis norisi dainuoti: „oi šu-plėėėėda, šu-plė-da!“. Pasižiūrėjau žodyne. Šuplėda reikšmė: 1. stalčius, dėžutė, lentyna; 2. prieskrynis; 3. lango stakta, rėmas. Kirčiavimas: šuplėdà. Labai įdomu, kad šiai erdvei tinka visos trys reikšmės: antikvarinės krautuvėlės dažniausiai yra eklektiškos kaip koks stalčius ar prieskrynis, o ši dar ir didelius langus turi.

Užsiminiau apie neįprastą vietą, taigi - „Šuplėda“ atsidarė... Kalvarijų turguje! Labai smagu matyti antikvariato ir meno erdvę tokioje iš esmės proziškoje aplinkoje. Vykstant parodos atidarymui susirenka nemažai meno mylėtojų, kurie suteikia įdomią aurą turgaus atmosferai.

Galerijoje jau vyko Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalio paroda „Būtis ir buitis“, kurioje buvo eksponuojami  fotografų Eglės Činikės ir Tomo Tereko darbai.

Šiuo metu (iki spalio 24 d.) galerijoje vyksta fotomenininkės Jurgitos Wru paroda „52 savaitės“. Parodos pristatymas:

„52 savaitės“ – tai naujausia Jurgitos Wru serija iš jau šešerius metus trunkančio autoportretinio projekto, kuriame kas savaitę padaromas vienas autoportretas vienoje momentinėje nuotraukoje. Ši serija yra vizualus intymus dienoraštis – tylos ir savirefleksijos erdvė, kurioje momentiškai reziumuojama savaitės istorija apie emociją, būseną, nuotaiką. Tai trumpas sustojimas laike – savotiškas ritualas, grąžinantis į save ir pamažu kaupiantis savistabos archyvą.

Spalvų kaita, šviesos žaismas, dvigubos ekspozicijos ir ilgi išlaikymai atveria naujas savęs pažinimo galimybes. Šviesa tampa ne tik įrankiu, bet žaidimo partneriu, dialogo dalyve. Ji ir išryškina ir paslepia, tapdama dienoraščio bendraautore vedančia per savistabos kelionę.

Šios nuotraukos jau buvo eksponuojamos Suomijoje, kaip sakė pati autorė, anonsuodama savo parodą: „Iš Helsinkio į Kalvarijų turgų!“

Šuplėdos Facebook puslapis >>>

Užsidaro legendinė fototechnikos taisykla, kurioje buvo galima susitaisyti nuo pačių seniausių iki modernių fotoaparatų.

Pristatau dar vieną savo kolekcijos fotoaparatą Yashica FX-D Quartz, juodos spalvos (dar buvo versija su chromuota viršutine dalimi). O pristatymo priežastis - noras pasidžiaugti nauju jo kailiuku. Kaip jau rašiau apie Contax 139 Quartz, fotoaparatai, kuriuose buvo naudojamas vinilinis odos pakaitalas, šiuo metu atrodo baisiai dėl to, kad bėgant laikui ši medžiaga ima byrėti ir galų gale visiškai subyra. Kol Yashica gulėjo dėžėje, atrodė gerai, bet kai paėmiau pafotografuoti, viskas aplinkui buvo pribarstyta juodų skutelių.

Pasirodo, šis abiejų fotoaparatų trūkumas nėra atsitiktinis, nes kūnelius abiems gamino ta pati Yashica, gal ir apdailą iš to paties vinilo gamino. Smulkus palyginimas čia:
http://www.camera.portraits.srv2.com/139vfxd.htm

Trumpas Yashica FX-D Quartz pristatymas:

Išleistas 1979-1980 m., kartais vadinamas Contax 139 Quartz mažuoju broliu ar seserimi. Abu fotoaparatai turi vienodą Contax/Yashica bajonetą, todėl gali dalintis optika. Contax yra sunkesnis, didesnis ir solidžiau atrodantis, o Yashica dažnai būdavo naudojamas kaip antrasis fotografo fotoaparatas. Jis yra lengvesnis, mažesnis, bet valdymas labai panašus į Contax'o.

Kaip pagrindinis fotoaparato trūkumas pateikiamas dangos nepatvarumas ir įkyrus byrėjimas. O, kad visi aparatai turėtų tik tokias kosmetines problemas!

Fotoaparatas buvo gaminamas gana trumpai, iki 1983 m., kuomet Yashicą nusipirko kompanija Kyocera. Yashica FX-D yra paskutinė tikroji Yashica. Vėliau Kyocera atpigino gamybą, pradėjo gaminti Yashicas su daugiau plastikinių detalių ir daugiau problemų nei vien tik byranti vinilinė apdaila (FX-3 ir FX-7 modeliai).

Daugiau parametrų Camera-wiki.org:
http://camera-wiki.org/wiki/Yashica_FX-D

Taigi, kaip ir Contax atveju, einu į Kalvarijų turguje esančią audinių parduotuvę, perku dviejų rūšių odos atraižų, klausiu žmonos, kuri oda gražesnė, gaunu palaiminimą ir kerpu naują rūbą. Šįkart naudojau dvipusę lipnią juostelę, Contax'o atveju naudojau klijus, bet pagalvojau, kad gerai turėti galimybę lengvai pakeisti odą ateityje. Klijai gal per daug agresyvus būdas. Perrengimo medžiagų savikaina - apie 1 EUR. Perkant pakaitinę odą iš aki-asahi.com būtų kainavusi 18 USD, o kur dar prarastas meistravimo malonumas!

Štai kaip atrodė kūnelis prieš perrengimą:





O čia - su naujais rūbeliais:

Šių metų pabaigoje užderėjo nemažai klasikinės fotografijos parodų. Viena iš jų - Vilniaus metraštininko Juozapo Čechavičiaus fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“, kuri atidaryta Vilniaus paveikslų galerijoje.

Juozapas Čechavičius. Šnipiškių Jėzaus koplyčia ir Neris (fragmentas). Apie 1873. VUB

Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.

Paroda veiks iki 2019 m. kovo 3 d.

Parodos pristatymas Vilniaus paveikslų galerijos svetainėje:
https://www.ldm.lt/artejanti-paroda-juozapas-cechavicius-ir-jo-epocha-fotografijoje/

Straipsnis apie parodą „Verslo žiniose“:
https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/12/06/parodoje--fotografo-j-cechaviciaus-epocha

Straipsnis „Lietuvos žiniose“:
https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/juozapo-cechaviciaus-atradimai-ir-isdaigos/277993

Kosmo Foto nuotrauka

Fotografuojantys su juosta žino, kaip greitai kaupiasi juostų dėžutės - maži cilindriniai plastiko konteineriukai. Galima juos išmesti į plastiko konteinerį perdirbimui, bet ekologiškiausia būtų suteikti jiems antrą gyvenimą ir panaudoti dar kartą. Šiame straipsnyje rasite 16 idėjų, ką galima padaryti:
https://kosmofoto.com/2017/12/16-ways-to-use-empty-film-canisters/

Sukurtas interneto puslapis, kuriame bus skelbiama apie naujų juostų pasirodymą (ar senų sugrįžimą), joms pasirodžius, bus publikuojami testai, nuotraukų pavyzdžiai ir kita įdomi informacija, įsidėkite į adresinę:
https://emulsive.org/articles/every-new-film-photography-stock-officially-announced-in-2017

 

Sasson digital camera, 1975. Photo courtesy of George Eastman House

Sveikinu visus fotografus, o taip pat besidominčius fotografija su Pasauline fotografijos diena!

Ta proga linkiu apsilankyti šiuo metu veikiančiose fotoparodose:

Energetikos ir technikos muziejuje vyksta Kipro Kaspučio autorinė fotografijų paroda „Šašlykai“,

Nacionalinėje dailės galerijoje - dvi parodos: Izraelio menininko Sharono Ya'ari „Laukų ir miškų pozityvai“ bei Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“.

Dar dalinuosi paskutiniu metu rastais įdomiais straipsniais apie fotografiją:
Apie analoginės fotografijos sugrįžimą,
Interviu su skaitmeninės fotografijos išradėju

Nedažnai apsilankau Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, www.ndg.lt), bet dievaži tikrai norėčiau dažniau. Kiekvieną kartą apsilankęs jaučiuosi dvasiškai praturtėjęs ir įkvėptas. Nežinau, ar todėl, kad retokai lankausi, ar todėl, kad einu į grandiozines parodas, bet reikalo esmės tai nekeičia.


Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.

Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.

Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.


Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).


Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.


Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:

A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.


Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.

Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.

Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.

Tiems kas dar nebuvo, primenu, kad Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“. Ji vyks iki gruodžio 6 d.

Algimantas Kunčius. Reminiscencijos. Vilnius, Pašilaičiai, 1986

Štai ką apie autorių rašo NGD svetainėje:

Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų.

Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų. Išleista albumų, surengta parodų, pelnyta svarių apdovanojimų. Vis dėlto nesuklysime ir sakydami, kad šio autoriaus kūryba mūsų sąmonėje subyrėjusi į fragmentus: kultūros veikėjų portretai, senasis Vilnius, pradingęs kaimo gyvenimas "Sekmadieniuose", atminties architektūra, įamžinta "Reminiscencijų" cikle, jautrūs Lietuvos tolių vaizdai, kino dokumentika, gluminančios vėlyvojo sovietmečio statybų grimasos, rekonstruojamas Gedimino prospektas ar Pašilaičių mikrorajono dangų išmarginęs debesų brukas. Šie ir dar daug nepaminėtų motyvų pabirę tarsi sudužusio indo fragmentai, kuriuos sunku sulipdyti į visumą, o juolab suvokti kaip vieno žmogaus nepertraukiamą kūrybinį procesą.

Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje šias atskiras detales jungiame į nuoseklų pasakojimą, pristatantį išskirtinę mūsų kultūros asmenybę - fotografą A. Kunčių ir jo ryškų kūrybinį kelią.

Nuoroda į parodos puslapį (darbo laikas ir kt.) >>>

Šiandien per pietus nuėjau pažiūrėti Gintauto Trimako parodos „Skalvijoje“. Pateikiu trumpus įspūdžius.


Pagavau save galvojantį, kad parodoje mažai nuotraukų - esame įpratę prie nesibaigiančio nuotraukų srauto, retai stabtelime prie vieno kadro, prie jau peržiūrėto nebegrįžtame. Man patiko didelio formato siaura ryškumo zona ir, kaip Andrejus apibūdino, plastika. Dar patiko, kad žmonės nuotraukose - labai tikri. Dar vienas šių laikų storeotipas, kad nuotraukos yra kažkoks fasadinis dalykas, kad fotografuojantis būtinai reikia būti gražiai apsirengus, pasitempus, papūtus lūpytes - Facebook stiliumi. Gal dėl to parodoje eksponuojamose nuotraukose personažai atrodo kaip iš kito laikmečio, nebūdingai nuoširdūs.

Na, ir pabaigai, kad nebūtų vien liaupsės, parašysiu, ko man trūko. Visų pirma, kavinės erdvė nėra pati geriausia eksponavimui, nes stovi staliukai ir sunku prieiti prie nuotraukos. Gerai, kad kavinėje nieko tuo metu nebuvo, tai galėjau laisviau judėti. Taip pat norėčiau prie kiekvienos nuotraukos pamatyti teksto apie jos atsiradimo istoriją, panaudotas medžiagas ir technikas.

Paroda dar veiks iki šio sekmadienio (rugsėjo 28 d.).

Iki rugsėjo 28 dienos kino teatre „Skalvija“ vyksta Gintauto Trimako paroda „Tiesioginis pozityvas“, kurioje fotografas eksponuoja senaisiais fotografijos procesais ir senoviniais fotoaparatais užfiksuotas nuotraukas.

Mano draugas fotografijos entuziastas Andrei Antonau parodą apibūdino trumpai, bet viliojančiai: „Paroda verta dėmesio tikrai. Vaizdai riebūs ir plastiški.“ Turbūt to riebumo ir plastiškumo ir pasigendame šiame sterilios fotografijos su užkeltais kontrastais ir begaline ryškumo zona laikais.

Plačiau apie parodą ir jos inspiracijas pasakoja pats autorius kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“.

Paroda „Tiesioginis pozityvas“ veikia rugsėjo 2–28 d.
Kino centro „Skalvija“ galerija
(A. Goštauto g. 2/15, Vilnius)

Jeigu galvojate, kad asmenukės yra naujas išradimas, tai labai klystate :) Tik seniau jos vadinosi autoportretais.

Gal pagrindinis skirtumas tik tame, kad dažniausiai fotografai fotografuodavo savo atspindį veidrodyje, o šiais laikais asmenukės daromos nukreipiant objektyvą į save. Gal tai ir yra pagrindinis asmenukės ir autoportreto skirtumas?

Man labai patinka, kad šiuose autoportretuose matosi fotoaparatai, kurie man nemažiau įdomūs negu patys portretai.

http://vk.com/selfportraitvk?z=photo-76627453_339892953%2Fwall-76627453_4

Laikas nuo laiko vis išgirsdavau apie cianotipiją - vieną iš senųjų fotoatspaudų darymo technikų. Angliškai ji vadinama (tiems, kas norės daugiau pasigūglinti): cyanotype, blueprint arba sunprint. Kažkodėl vis pagalvodavau, kad būtų įdomu pabandyti, bet juk taip nuodinga! Ta žodžio pradžia "ciano-" turbūt suteikė tokį įspūdį.

Praeitą savaitę sužinojau, kad Beepart galerijoje Pilaitėje atidaroma cianotipijų paroda, o paskui dar paaiškėjo, kad organizuojamos ir cianotipijų spausdinimo dirbtuvės. Nusprendžiau vienu šūviu nušauti du zuikius: pažiūrėti parodą ir pats pabandyti pasidaryti mėlynųjų atspaudų. Viską organizavo Atvirųjų fotografijos dirbtuvių (http://afd.lt/cianotipija/) entuziastai. Šį pavadinimą reiktų įsiminti visiems, kas domisi alternatyviaisiais fotografijos procesais arba nori ką nors egzotiškesnio išsiryškinti ar atsispausdinti.

Kai išėjau iš dirbtuvių, jau temo

Sugriuvo visi mano paties susigalvoti mitai apie cianotipiją: tai yra visai nesudėtingas, (beveik) nenuodingas, greitas ir labai įtraukiantis procesas.  Labai imponuoja tai, kad fotojautrųjį sluoksnį galima užsitepti ant kokio nori popieriaus: įvairaus dydžio, su skirtingomis faktūromis. Galima ir ant medžiagos ar kitų paviršių. Taip pat labai patiko, kad matosi potėpiai (galima tepti taip, kad nesimatytų), kurie irgi tampa meninės raiškos priemone. Žinoma, praėjus pirmam susižavėjimui, norisi gauti kuo geresnį rezultatą, tada paaiškėja, kad visgi reikia įgudimo užtepant chemikalus (reikia tepti kuo tolygiau, ne per sausai ir ne per šlapiai), taip pat šešto pojūčio parenkant ekspozicijos laiką.

Trumpas proceso aprašymas:
1. Daromas skaitmeninis negatyvas. Vaizdas kompiuteryje paverčiamas nespalvotu, negatyviniu, o tada atspausdinamas ant skaidrės (plėvelės). Jei turite tikrą „sidabrinį“ negatyvą, tada skaitmeninio nė nereikia.
2. Pasiruošiamas dviejų geležies druskų mišinys.
3. Paruoštu mišiniu įjautrinamas koks nors paviršius.
4. Prispaudžiamas negatyvas.
5. Kontaktiniu būdu eksponuojama saulės šviesoje (iš čia pavadinimas sunprint) arba UV lempos šviesoje.
6. Atspaudas plaunamas vandenyje ir džiovinamas.

Labai smagu, kad nereikia jokios ypatingos technikos ar prietaisų: truputis chemijos, teptukas, vanduo ir saulė.

Įdedu keletą atspaudų pavyzdžių, atkreipkite dėmesį, kaip skirtingi užtepimai ir skirtingos ekspozicijos įtakoją galutinį vaizdą.



Plačiau apie cianotipiją:
Cianotipija Lietuvoje (dirbtuvės, FaceBook grupė, renginiai ir kt)

Angliškai:
Bendras aprašymas
Chemikalų pasiruošimas

Beveik vienu metu Vilniuje atidaromos dvi fotografijų, atspausdintų senoviškomis spausdinimo technikomis, parodos.

2014 m. vasario 14 d. 16 val. Energetikos ir technikos muziejuje (Rinktinės g. 2, Vilnius)
atidaroma pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narių paroda.

Paroda veiks iki 2014 m. vasario 28 d.

Lietuvos analoginės fotografijos asociacija, įsikūrusi 2013 metais, Energetikos ir technikos muziejuje ( Vilnius, Rinktinės g. 2) prisistato su paroda, kurioje bus galima susipažinti ne tik su senosiomis fotografinėmis technologijomis, bet ir su originaliomis kūrybinėmis idėjomis.

Autoriai eksponuoja darbus, kuriuos vienija dėmesys analoginei technikai. Kodėl senosios technologijos aktualios dabar, kai skaitmeninė technika atpalaiduoja ir idėjas leidžia realizuoti itin lengvai? Kiekvienas parodos dalyvis į šį klausimą turės kiek skirtingus atsakymus. Beveik kiekvienam iš jų skaitmeninė technika – darbo įrankis. O analoginis fotoaparatas, kaip pasakytų ne vienas parodos dalyvis – tai įrankis sielai. Jis leidžia būti ritualo kūrėju, pajausti laiko tirštumą. Analoginis procesas užburia ir neretai pateikia pačiam autoriui netikėtą rezultatą.

Daugiau apie parodą

Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu vyksta net trys fotografijos parodos.Planuoju apsilankyti, jums taip pat rekomenduoju :)

Paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva“ veiks iki 2014 02 16.

Paroda „Lietuvos fotografija iliustruotuose žurnaluose XX a. 7-8 dešimtmečiais“ veiks iki 2014 02 15.

Paroda „90x60. Lietuvos fotografijos parodų plakatai. 1970–1987“ veiks iki 2014 02 16.

ILFORD PHOTO 2013 gruodžio 4 d. pristatė naują kintamo kontrasto baritiniu pagrindu fotopopierių. Tai visiškai nauji, patobulinti – MULTIGRADE FB, bei COOLTONE FB popieriai, kurie prisideda prie esamos MULTIGRADE FB WARMTONE serijos.

Plačiau skaitykite mano mėgiamame VIENOFOTO tinklaraštyje.