Fotografuoju.lt

Pristatau dar vieną savo kolekcijos fotoaparatą Yashica FX-D Quartz, juodos spalvos (dar buvo versija su chromuota viršutine dalimi). O pristatymo priežastis - noras pasidžiaugti nauju jo kailiuku. Kaip jau rašiau apie Contax 139 Quartz, fotoaparatai, kuriuose buvo naudojamas vinilinis odos pakaitalas, šiuo metu atrodo baisiai dėl to, kad bėgant laikui ši medžiaga ima byrėti ir galų gale visiškai subyra. Kol Yashica gulėjo dėžėje, atrodė gerai, bet kai paėmiau pafotografuoti, viskas aplinkui buvo pribarstyta juodų skutelių.

Pasirodo, šis abiejų fotoaparatų trūkumas nėra atsitiktinis, nes kūnelius abiems gamino ta pati Yashica, gal ir apdailą iš to paties vinilo gamino. Smulkus palyginimas čia:
http://www.camera.portraits.srv2.com/139vfxd.htm

Trumpas Yashica FX-D Quartz pristatymas:

Išleistas 1979-1980 m., kartais vadinamas Contax 139 Quartz mažuoju broliu ar seserimi. Abu fotoaparatai turi vienodą Contax/Yashica bajonetą, todėl gali dalintis optika. Contax yra sunkesnis, didesnis ir solidžiau atrodantis, o Yashica dažnai būdavo naudojamas kaip antrasis fotografo fotoaparatas. Jis yra lengvesnis, mažesnis, bet valdymas labai panašus į Contax'o.

Kaip pagrindinis fotoaparato trūkumas pateikiamas dangos nepatvarumas ir įkyrus byrėjimas. O, kad visi aparatai turėtų tik tokias kosmetines problemas!

Fotoaparatas buvo gaminamas gana trumpai, iki 1983 m., kuomet Yashicą nusipirko kompanija Kyocera. Yashica FX-D yra paskutinė tikroji Yashica. Vėliau Kyocera atpigino gamybą, pradėjo gaminti Yashicas su daugiau plastikinių detalių ir daugiau problemų nei vien tik byranti vinilinė apdaila (FX-3 ir FX-7 modeliai).

Daugiau parametrų Camera-wiki.org:
http://camera-wiki.org/wiki/Yashica_FX-D

Taigi, kaip ir Contax atveju, einu į Kalvarijų turguje esančią audinių parduotuvę, perku dviejų rūšių odos atraižų, klausiu žmonos, kuri oda gražesnė, gaunu palaiminimą ir kerpu naują rūbą. Šįkart naudojau dvipusę lipnią juostelę, Contax'o atveju naudojau klijus, bet pagalvojau, kad gerai turėti galimybę lengvai pakeisti odą ateityje. Klijai gal per daug agresyvus būdas. Perrengimo medžiagų savikaina - apie 1 EUR. Perkant pakaitinę odą iš aki-asahi.com būtų kainavusi 18 USD, o kur dar prarastas meistravimo malonumas!

Štai kaip atrodė kūnelis prieš perrengimą:





O čia - su naujais rūbeliais:

Šiandien per pietus nuėjau pažiūrėti Gintauto Trimako parodos „Skalvijoje“. Pateikiu trumpus įspūdžius.


Pagavau save galvojantį, kad parodoje mažai nuotraukų - esame įpratę prie nesibaigiančio nuotraukų srauto, retai stabtelime prie vieno kadro, prie jau peržiūrėto nebegrįžtame. Man patiko didelio formato siaura ryškumo zona ir, kaip Andrejus apibūdino, plastika. Dar patiko, kad žmonės nuotraukose - labai tikri. Dar vienas šių laikų storeotipas, kad nuotraukos yra kažkoks fasadinis dalykas, kad fotografuojantis būtinai reikia būti gražiai apsirengus, pasitempus, papūtus lūpytes - Facebook stiliumi. Gal dėl to parodoje eksponuojamose nuotraukose personažai atrodo kaip iš kito laikmečio, nebūdingai nuoširdūs.

Na, ir pabaigai, kad nebūtų vien liaupsės, parašysiu, ko man trūko. Visų pirma, kavinės erdvė nėra pati geriausia eksponavimui, nes stovi staliukai ir sunku prieiti prie nuotraukos. Gerai, kad kavinėje nieko tuo metu nebuvo, tai galėjau laisviau judėti. Taip pat norėčiau prie kiekvienos nuotraukos pamatyti teksto apie jos atsiradimo istoriją, panaudotas medžiagas ir technikas.

Paroda dar veiks iki šio sekmadienio (rugsėjo 28 d.).

Iki rugsėjo 28 dienos kino teatre „Skalvija“ vyksta Gintauto Trimako paroda „Tiesioginis pozityvas“, kurioje fotografas eksponuoja senaisiais fotografijos procesais ir senoviniais fotoaparatais užfiksuotas nuotraukas.

Mano draugas fotografijos entuziastas Andrei Antonau parodą apibūdino trumpai, bet viliojančiai: „Paroda verta dėmesio tikrai. Vaizdai riebūs ir plastiški.“ Turbūt to riebumo ir plastiškumo ir pasigendame šiame sterilios fotografijos su užkeltais kontrastais ir begaline ryškumo zona laikais.

Plačiau apie parodą ir jos inspiracijas pasakoja pats autorius kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“.

Paroda „Tiesioginis pozityvas“ veikia rugsėjo 2–28 d.
Kino centro „Skalvija“ galerija
(A. Goštauto g. 2/15, Vilnius)

Jau seniai ruošiuosi aprašyti savo kuklią fotokolekciją, kurią šiuo metu sudaro 25 fotoaparatai ir panašus kiekis objektyvų, bet prisiruošti labai sunku. Todėl pradedu kaip sakoma iš antro galo  :) Į kolekciją pateko naujas eksponatas, tai nuo jo ir pradėsiu kolekcijos pristatymą. Šis naujokas, tai Contax 139 Quartz, pradėtas gaminti 1979 m. Tai pirmas fotoaparatas, kurio išlaikymų mechanizmą (auto režime) reguliavo kvarcinis mechanizmas - jis reklamuotas kaip preciziškiausias to meto fotoaparatas. Taip pat tiems laikams tai buvo labai kompaktiškas fotoaparatas. Jis taip pat turėjo inovatyvių priedų - elektroninį dangtelį (angl. data back), kuris leisdavo įrašyti fotografavimo datą bei kitus ekspozicijos duomenis tiesiai į fotojuostelę, o taip pat galėjo valdyti TTL blykstę.

Labai įdomi Contax fotoaparatų istorija. Juos gamino legendinė Carl Zeiss gamykla Vokietijoje. Pirmasis tolimatinis Contax'as pagamintas 1932 metais. Po II-ojo Pasaulinio karo miestai Jena ir Drezdenas, kuriuose buvo  Carl Zeiss gamyklos atiteko sovietų įtakos zonai, gamyklų įranga buvo išmontuota ir išvežta į Kijevą, kur su ta pačia gera įranga buvo gaminami prastos kokybės sovietiniai  fotoaparatai. Carl Zeiss savo naują gyvenimą pradėjo Vakarų pusėje - Štutgarte. Turbūt jų sėkmę lėmė bendradarbiavimas tarp trijų meistriškai dirbančių kompanijų, buvo naudojama Carl Zeiss optika, Yashica sukurti kūneliai, o dėl ergonomikos konsultavo Porsche. Ką čia ir bepridursi. 1978 m. pasirodęs Contax 139 Quartz arba kitaip Contax 139 Q turėjo visokiausių privalumų ir tik vieną trūkumą - jis buvo apklijuotas gana prastu viniliniu odos pakaitalu, kuris bėgant laikui ima trupėti ir fotoaparatas ima atrodyti kaip bomžikas :) Mano fotoaparatas atrodė visai nieko, bet palietus ėmė byrėti ir byrėjo tol, kol nenubyrėjo visa dirbtinė oda. Ją nulupau taip greitai, kad net nespėjau įamžinti, bet internete pilna vaizdų su aptrupėjusiais Contax'ais:




O štai kaip atrodė jau mano "nuluptas" aparačiukas:



Pasirodo, yra tokia svetainė www.cameraleather.com, kurioje galima nusipirkti profesionaliai išpjautą odą daugumai senų fotoaparatų. Maniškiam būtų kainavusi 27 $ su siuntimu, bet tai sužinojau vėliau, todėl nuėjau į audinių parduotuvę, kur pardavinėja odos atraižas ir už du litu nusipirkau gabalėlį prabangios baltos odos. Štai kaip atrodo atsinaujinęs Contax'as su angelišku rūbu :)



Pirmas blynas tik pusiau prisvilęs, bet perrengti savo fotoaparatą yra tikrai nesunku ir labai įdomu.

Lubitel-2 nuotrauka iš Wikipedia

Papuolė man į rankas puikiai išlaikytas fotoaparatas Lubitel2. Jis skirtas plačiai (kitaip dar 120 formato, vidutinio formato) juostai, o be to yra TLR tipo. Iki šiol buvau bandęs fotografuoti tik su SLR fotoaparatu, skirtu plačiai juostai. TLR fotoaparatas įdomus tuo, kad turi du objektyvus, per vieną žiūri fotografas komponuodamas kadrą ir suvesdamas ryškumą, o per kitą vyksta fotografavimas. Abu objektyvai yra sinchronizuoti, pvz.: sukant vieną objektyvą, sukasi ir kitas, bet pasireiškia paralaksas ir tai, ką matai ieškiklyje yra ne visai tai, ką gausi kadre. Šią situaciją šiek tiek gelbsti savybė, kad į kadrą telpa daugiau vaizdo, nei matoma ieškiklyje. Žodžiu malonumas, o ne fotografavimas :)

Na, bet grįžkime prie plačios juostos ryškinimo namie. Iki šiol ryškindavau tik siauras juostas ir vargo nematydavau, bet plačios juostos ryškinimas šiek tiek skiriasi. Visų pirma, juosta yra uždengta popieriumi, tad prieš ryškinant tamsoje ją reikia nuo to popieriaus atskirti. Antra, plačiai juostai turiu kitokį - pusiau automatinį - bakelį, kuris irgi duoda savo specifikos. Siaurai juostai naudoju paprasčiausią bakelį su į dvi dalis išsiardančia rite, kur juostos įsukimas labai paprastas ir reikalauja tik įgudimo, o su pusiau automatiniu... reikia kitokio įgudimo :)

Juosta: Kodak 400TX, ryškalas: x-tol

Pastebėjimai/patarimai:
1. Juostos gale kampus reiktų apkirpti apvaliai, tada juosta lengviau vyniosis ir nebus užstrigimo pavojaus.
2. Stipriai nesuveržkite ritės, nes tai irgi gali turėti įtakos suvyniojimo sklandumui.
3. Ryškindamas 35 mm juostą po fiksavimo prieš plaudamas vis pasižiūriu kas gavosi , t.y. išsivynioju juostą, o paskui vėl suvynioju, bet tai daryti su plačia juosta ir pusiau automatiniu bakeliu buvo klaida! Labai sunkiai sekėsi suvynioti atgal šlapią juostą...
4. Elgtis su vidutinio formato juosta mokiausi iš šių filmukų:
Pirmai pažinčiai su plačia juosta: kaip atskirti nuo popieriaus,
Kaip užtaisyti Liubitel'į (atkreipkite dėmesį į tai, kaip negalima palikti praplėštos ritės),
Kaip ryškinti vidutinio formato juostą (nuobodokas tėvukas, bet verta pažiūrėti),

Netyčia tą patį kadrą eksponavau du kartus, bet visai nieko gavosi :)

Ko verta nepamiršti fotografuojant su Lubitel'iu:
1. Nufotografavę kadrą, iš karto persukite juostą, taip išvengsite netyčinės dvigubos ekspozicijos.
2. Užrakto svirtelę geriau užvesti, kai objektyvas uždengtas dangteliu, nes ji labai maža ir kartais "nedaspaudus" iki galo išsprūsta iš rankos ir atsitiktinai eksponuoja kadrą.
3. Paleisti užraktą patogiausia naudojant troselį.
4. Bendras dalykas vidutiniam formatui: norint turėti platesnę ryškumo zoną, reikia mažesnės diafragmos (didesnės vertės) nei 35 mm atveju, pvz. 4.5 diafragma duoda labai siaurą ryškumo zoną, dažniausiai fotografuoju 5.6-8. Turint omenyje, kad norint gauti platesnę ryškumo zoną, reikia labiau priverti diafragmą, rudeniui patarčiau rinktis jautresnes juostas (200-400 ISO).

Žinodami mano potraukį senai fototechnikai, draugai ir giminės laikas nuo laiko pamalonina mane dovanėlėmis :) Du kartus dovanotuose fotoaparatuose esu radęs eksponuotas juosteles ir jas ryškinęs. Vienu atveju tai buvo juodai balta rusiška CBEMA, o kitu atveju - skaidrė AGFA Chrome 50.

Kaip žadėjau pirmojoje reportažo dalyje, skelbiu interviu su „Kazys rocks“ organizatoriumi vyr. fotografu Mantu.

„Kazys rocks“ – kas tai per renginys, kokia jo pagrindinė idėja? Kas jį organizavo, kas yra idėjos autorius?
Pirma, tai gal aš „Kazys rocks“ nevadinčiau renginiu. Tai buvo savaitgalio vyksmas, kuriame visi dalyvavo ir buvo to vyksmo sūkuryje. Netgi tie, kurie atėjo tik pažiūrėti parodėlės, sudalyvavo vyksme atidarydami parodėlę. O improvizuoti atidarymai vykdavo su kiekvienais užsukusiais į kiemelį.

Įdėja - susirinkti draugams ir smagiai praleisti Kaziuko mugės savaitgalį. Sudalyvauti savaip mugėje, fotografuojant mugę juostiniais fotoaparatais, ryškinant juostas ir galiausiai papuošiant senamiesčio kiemelį savom nuotraukom. Be viso to buvo gera proga prisiminti (pažinti) juostinę fotografiją.

Važiuodami per automobilio langą dar spėjame nufotografuoti Smart’o avariją Šiaurės miestelyje.

Atvykus į parodą Vilniaus senamiestyje, pasitiko svetingas šeimininkas vyr. fotografas.

Tada vyko parodos atidarymas, kuriame dalyvavo vis dalyviai – juostelės kirpimas. Šiuo atveju tai buvo fotojuostelė. Beje, dvi tokios nesigavusios juostelės, kaip eksperimentavimo ir analoginio proceso žavesio simbolis, kabėjo kartu su nuotraukomis.

Žiūrovai buvo gerai nusiteikę :)

Kolega estas sudainavo giesmę estiškai, skirtą „Kazys rocks“ organizatoriui, šis savo ruožtu atsakė lietuvių liaudies daina „Reikia draugą turėti“.

Senamiestis – puiki vieta tokiems renginiams, labai dvasingai nuteikia pati aplinka: laiptai, balkonai, kitos architektūrinės detalės. Jei nebūtų buvę taip šalta, tai būtume pasilikę ilgėliau.

Netrukus antroje reportažo dalyje - interviu su „Kazys rocks“ organizatoriumi vyr. fotografu Mantu.

Amerikietis, pagal pavardę (Butkus), greičiausiai lietuviškos kilmės, turi sukūręs labai neblogą svetainę besidomintiems senoviškais fotoaparatais. Skelbiama, kad joje pateikiamos 2500 fotoaparatų bei kitos senos fototechnikos (blyksčių, eksponometrų, objektyvų, cheminių tirpalų ryškinimui bei nuotraukų gamybai) aprašymų. Kadangi mano blogas turi senos fototechnikos prieskonį, skubu pasidalinti šia nuoroda:
http://www.butkus.org/chinon
Nors svetainė padaryta maždaug 1995 m. stiliumi, informacijos vertės tai nesumenkina :)

Dar pridedu keletą savo mėgstamų svetainių apie senoviškus sovietinius fotoaparatus:
Communist Cameras, Antique Soviet Camera, Krasnogorsko fotoaparatų gamyklos gaminių naudojimo instrukcijos.

 

Su sąlyga, kad reikėjo grąžinti pasiskolintą Pentacon'ą, o buvo likę trys kadrai, nutariau nuvažiuoti prie Barbakano ir pabaigti juostą Vilniaus peizažais. Mintis buvo fotografuoti į tą pusę, kaip mėgdavo Stanisław Filibert Fleury (antra nuotrauka nuo viršaus šioje nuorodoje). Kadangi prisijungė ir mano fotobendramintis Andrejus, tai gavosi toks minipleneras :)

Norėjome fotografuoti saulei leidžiantis, kai paskutiniai spinduliai gražiai nušviečia panoramą ir... šiek tiek pavėlavome. Buvome prie Barbakano prieš devynias, kol užsiropštėme ant sienos, jau ir devynios atėjo - fotografavimui laiko liko nedaug. Reiktų būti vietoje apie kokią aštuntą valandą, kad būtų laiko pasiruošti ir pan. Po kokio mėnesio gal ir devintą dar bus šviesu. Žodžiu verta pasidomėti, kada leidžiasi saulė, kad ir čia: www.day.lt

Nepaisant to, kad šiek tiek susivėlinome, tikslus pasiekėme - juostas pabaigėme. Rezultatų dar reiks palaukti, nes Procentras skaidres ryškina tik trečiadieniais :) Šiame straipsnelyje pateikiu keletą nuotraukų, darytų su mano mieląja skaitmenine muiline Fuji F31d, kad susidarytumėte vaizdą, kokia nuotaika tvyrojo gegužės 1-ąją.

Jau sutemus, nusprendėme apsidairyti aplinkui, įlindom į vieną kiemelį: atsivėrė tokie peizažai, kurių net nežinojome, kad galime rasti visai šalia vietos, kur vyko pleneras. Jau buvo sutemę ir nebuvome pasiruošę fotografuoti nakties sąlygomis, tad likome nieko nepešę - teko tik pasigėrėti akimirka jos neužfiksavus. Buvo padaryta išvada, kad negalima nieko planuoti, galima turėti tik kažkokią bendrą viziją ir kuo labiau dairytis aplinkui. Kai susiplanuoji konkrečiai, tai prisiriši prie vienos idėjos ir planavimas ima trukdyti kūrybai.

Pabaigai anonsas - Pentacon'ą grąžinau, o pasiskolinau KIEV'ą, kurį užsitaisiau su KODAK PX-125 nespalvota juostele. Tiek užuominų šiam kartui ;)

Jau seniai norėjau išbandyti vidutinio formato fotoaparatą. Ateityje planuoju tokį įsigyti, bet prieš tai noriu susipažinti bendrai su formato ypatybėmis, su fotoaparatų modeliais ir pan. Pasiskolinau iš draugo aparatą PENTACON six TL, užsitaisiau FUJI PROVIA 400F skaidrę. Labiausiai sudomino fokusavimo sistema. Fokusavimui naudojamas matinis stiklas, pats procesas labai malonus. Apskritai bendras pastebėjimas iš trumpos darbo su šiuo prietaisu patirties yra proceso teikiamas malonumas :). Aparatas yra gana sunkus (1,7kg) lyginant su 35 mm fotoaparatais ir vienas iš lengviausių tarp vidutinio formato fotokamerų.

Trumpas šviečiamasis intarpėlis nežinantiems, kas yra vidutinis formatas. Fotografinė juosta daugumai žmonių asocijuojasi su 135-to formato siaura (35 mm) juostele, tačiau egzistuoja ir didesni fotografinių medžiagų formatai: didelis formatas ir vidutinis formatas. Didelio formato fotoaparatų kadro dydis yra 4"×5" ir didesnis, formatai, kurie yra tarp 4"×5" ir 35 mm juostos vadinami vidutiniais formatais. Istoriškai viskas prasidėjo nuo didelio formato ir judėjo mažėjimo linkme, kol apsistojo ties siaura 35 mm juosta (dar siauresnis APS formatas numirė vos užgimęs). Didelio formato fotomedžiagos dažniausiai būna fotografinių plokštelių pavidalu, o vidutinio ir siauro formato - juostų. Todėl vidutinio formato juosta vadinama „plačia“.

Labai laiku žurnale FOTO pasirodė straipsnis, kuriame buvo supažindinimas su įvairių formatų fotografinėmis medžiagomis..

Pačiupinėjus vidutinį formatą susiduri su nauju pasauliu. Skirtumas ne tik juostos plotyje, tai ir kitokie fotoaparatų gabaritai bei kiti dalykai, kurie diktuoja savitą fotografavimo būdą ir techniką. Visų pirma - kitokia juosta. Ji yra be perforacijos, viena pusė uždengta popieriumi, galima nufotografuoti 12-ą kadrų. Pats aparatas yra „sistema“ - galima keisti vaizdo ieškiklį - rinktis matinį stiklą arba prizmę, galima keisti galinį dangtelį, objektyvus (na, tai nėra naujiena ir SLR'uose) ir naudoti krūvas papildomų aksesuarų.

Mano turimas modelis turi bėdą - juostelės prasukimo mechanizmas ne visada prasuka tiek juostos, kiek reikia ir galima gauti persidengiančius kadrus. Šiame tinklalapyje aiškinama, kad jei juosta korektiškai užtaisoma, tokių bėdų neturėtų būti, bet mano draugas savo Pentacon'ą patobulino, kad persidengiantiems kadrams nepaliktų jokių šansų. Seni vidutinio formato fotoaparatai galiniame dangtelyje turėdavo langelį, pro kurį matydavosi juosta (prisimenat, ji uždengta popieriumi, tada matydavosi popierius, juosta nepersišviesdavo), ant kurios yra surašyti kadrų numeriai. Juosta būdavo vyniojama tol, kol pamatomas sekančio kadro numeris ir viskas visiems būdavo aišku. Toks pat būdas (patobulinimas) naudojamas ir mano bandomame PentaconSix. Galinis dangtelis yra pragręžtas, o pro skylutę matosi kadrų numeriai - niekada nesuklysi :)

Kol kas tiek pirmųjų įspūdžių. Po kokių dviejų savaičių tikiuosi turėti išryškintą juostelę ir gauti iš 12 bent 3 gerus kadrus (kaip pirmam kartui) ir pateikti juos čia.