Su 700-uoju, Vilniau!
Vilnius - vienas iš mano dažniausiai fotografuojamų miestų. Mėgstu sėsti ant dviračio ir važiuoti palei Nerį fotografuodamas. Vienas infrared kadras iš tų laikų, kai Gedimino kalnas dar buvo apžėlęs :)
Su gimtadieniu, Vilniau!
 |
| Vilnius, 2006-08-27, infrared |
Fotografijai sukako 163 metai... arba daugiau
Jeigu fotografijos istoriją skaičiuosime nuo tokios fotografijos, kaip mes ją daugmaž suprantame dabar, tai fotografijos pradininku laikomas prancūzų dailininkas ir fizikas Luji Dageras (Louis Jacques Mande Daguerre), kurio išradimas - dagerotipija - pirmą kartą viešai buvo pademonstruotas 1839 m. sausio 7 d.
Kaip ir daugelis išradimų, fotografija nuėjo ilgą kelią nuo Senovės Graikijos, viduramžių iki mūsų dienų. Vaizdo projektavimo būdas naudojant camera obcura (dar vadinama pinhole) - kambarį, kurio sienoje pragręžta maža skylutė, buvo žinomas Antikos laikais, jį naudojo viduramžių dailininkai (taip pat ir garsusis Leonardas Davinčis) eskizams piešti. Bet fotografijos atsiradimui reikėjo išrasti būdą vaizdui užfiksuoti, ką ir padarė L. Dageras išrasdamas dagerotipiją - būdą ant šviesai jautriais sidabro junginiais padengtos plokštelės gauti fotografinį vaizdą.
L. Dagero kolega prancūzas Džozefas Niepsas (Joseph Nicephore Niepce) fotografinį vaizdą užfiksavo dar anksčiau - 1826 m., tad fotografijos sukaktis gali būti ir dar solidesnė – 195 metai. Tačiau jo išrastas būdas buvo gana griozdiškas, ekspozicijos trukdavo apie 8 valandas (kai dagerotipijoms užtekdavo "tik" 30 minučių).
Straipsnis apie fotografijos istoriją, priminęs man apie sukaktį, portale lrytas.lt >>>
Lietuva ir Vilnius užima svarbią vietą fotografijos istorijoje. Vilniaus universitete – antrajame pasaulyje – buvo pradėta dėstyti fotografija (pirmiausia buvo pradėta dėstyti Paryžiuje), Vilniaus astronomijos observatorijoje buvo įrengtas antrasis pasaulyje (po Londono) fotografavimo įrenginys, praėjus vos 20 metų nuo fotografijos išradimo Vilniuje jau veikė fotografų studijos, kuriose įamžinti garsių ir paprastų žmonių portretai, buvo fotografuojami Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų vaizdai.
Vienas iš pirmųjų Vilniuje veikusių fotografų – Abdonas Korzonas ne tik fiksavo Vilniaus vaizdus ir miestiečių portretus, bet ir priklausė 1863 m. sukilimo Vilniaus miesto organizacijai, fotografavo 1863 m. sukilimo dalyvius (Jokūbas Geištoras, Zigmantas Sierakauskas), platino jų fotografijas. 1863 m. balandžio mėn. suimtas ir ištremtas į Sibirą. Jo fotoateljė uždaryta, įranga ir fotografijos konfiskuotos.
Juozapas Čekavičius – vienas pirmųjų ne tik Vilniaus, bet ir pirmasis Kijevo vaizdų fotografas. Dirbo Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Pirmasis iš Lietuvos fotografų pradėjo fotografuoti interjerus.
Janas Brunonas Bulhakas (lenk. Jan Brunon Bułhak) – lenkų fotografas, ilgą laiką gyvenęs Vilniuje (1912–1939 metais), knygų apie fotografiją, Vilniaus nuotraukų albumų autorius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas. Parašė keturias knygas apie fotografiją. Įkūrė pirmąją profesionalią Vilniaus fotografijos studiją ir jai vadovavo. Paskelbė daugiau kaip 100 straipsnių fotografijos estetikos klausimais, paliko šimtus vertingų fotografinių vaizdų. 1927 m. Vilniuje įkūrė Fotografijos mėgėjų draugiją ir Vilniaus fotoklubą. Skaitė fotomeno paskaitas Vilniaus Universitete įsteigtai meninės fotografijos katedroje, kuri ir tapo pirmąja profesionalaus fotografijos meno mokykla. Vadino save fotografiku, kitaip tariant, fotomenininku, siekė, kad fotografija taptų pripažinta ir įvertinta profesionalaus meno sritimi.
Fotografija mane žavi (ir) tuo, kad ji per paskutinius kokius 100 metų nuo atsiradimo, techniškai nedaug pasikeitė. Pasiėmęs savo amžiaus ar vyresnį fotoaparatą, įsidedi juostelę, kuri nedaug pakitusi nuo tų laikų, kai ją 1888 m. išrado Džordžas Eastmanas ("Kodak" įkūrėjas), išsiryškini tamsiame kambaryje naudodamas panašius procesus, kokius naudojo žmonės prieš šimtmetį. Šiais laikais, kai viskas labai greitai keičiasi ir mūsų gyvenime vis mažiau pastovumo, šis procesas mane ramina.
Rankinis režimas
Esame pripratę fotografuoti su automatiniais nustatymais, ypač fotografuodami mobiliuoju telefonu. Rekomenduoju bent kartą pabandyti įsijungti rankinius nustatymus. Rezultatas mane nustebino. Net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis kaip saulėlydis, telefono fotokamera veikia puikiai. Linkėjimai iš pajūrio!
Kolekcija: Yashica FX-D Quartz + nauja oda
Pristatau dar vieną savo kolekcijos fotoaparatą Yashica FX-D Quartz, juodos spalvos (dar buvo versija su chromuota viršutine dalimi). O pristatymo priežastis - noras pasidžiaugti nauju jo kailiuku. Kaip jau rašiau apie Contax 139 Quartz, fotoaparatai, kuriuose buvo naudojamas vinilinis odos pakaitalas, šiuo metu atrodo baisiai dėl to, kad bėgant laikui ši medžiaga ima byrėti ir galų gale visiškai subyra. Kol Yashica gulėjo dėžėje, atrodė gerai, bet kai paėmiau pafotografuoti, viskas aplinkui buvo pribarstyta juodų skutelių.
Pasirodo, šis abiejų fotoaparatų trūkumas nėra atsitiktinis, nes kūnelius abiems gamino ta pati Yashica, gal ir apdailą iš to paties vinilo gamino. Smulkus palyginimas čia:
http://www.camera.portraits.srv2.com/139vfxd.htm
Trumpas Yashica FX-D Quartz pristatymas:
Išleistas 1979-1980 m., kartais vadinamas Contax 139 Quartz mažuoju broliu ar seserimi. Abu fotoaparatai turi vienodą Contax/Yashica bajonetą, todėl gali dalintis optika. Contax yra sunkesnis, didesnis ir solidžiau atrodantis, o Yashica dažnai būdavo naudojamas kaip antrasis fotografo fotoaparatas. Jis yra lengvesnis, mažesnis, bet valdymas labai panašus į Contax'o.
Kaip pagrindinis fotoaparato trūkumas pateikiamas dangos nepatvarumas ir įkyrus byrėjimas. O, kad visi aparatai turėtų tik tokias kosmetines problemas!
Fotoaparatas buvo gaminamas gana trumpai, iki 1983 m., kuomet Yashicą nusipirko kompanija Kyocera. Yashica FX-D yra paskutinė tikroji Yashica. Vėliau Kyocera atpigino gamybą, pradėjo gaminti Yashicas su daugiau plastikinių detalių ir daugiau problemų nei vien tik byranti vinilinė apdaila (FX-3 ir FX-7 modeliai).
Daugiau parametrų Camera-wiki.org:
http://camera-wiki.org/wiki/Yashica_FX-D
Taigi, kaip ir Contax atveju, einu į Kalvarijų turguje esančią audinių parduotuvę, perku dviejų rūšių odos atraižų, klausiu žmonos, kuri oda gražesnė, gaunu palaiminimą ir kerpu naują rūbą. Šįkart naudojau dvipusę lipnią juostelę, Contax'o atveju naudojau klijus, bet pagalvojau, kad gerai turėti galimybę lengvai pakeisti odą ateityje. Klijai gal per daug agresyvus būdas. Perrengimo medžiagų savikaina - apie 1 EUR. Perkant pakaitinę odą iš aki-asahi.com būtų kainavusi 18 USD, o kur dar prarastas meistravimo malonumas!
Štai kaip atrodė kūnelis prieš perrengimą:
O čia - su naujais rūbeliais:
Pasirodo, šis abiejų fotoaparatų trūkumas nėra atsitiktinis, nes kūnelius abiems gamino ta pati Yashica, gal ir apdailą iš to paties vinilo gamino. Smulkus palyginimas čia:
http://www.camera.portraits.srv2.com/139vfxd.htm
Trumpas Yashica FX-D Quartz pristatymas:
Išleistas 1979-1980 m., kartais vadinamas Contax 139 Quartz mažuoju broliu ar seserimi. Abu fotoaparatai turi vienodą Contax/Yashica bajonetą, todėl gali dalintis optika. Contax yra sunkesnis, didesnis ir solidžiau atrodantis, o Yashica dažnai būdavo naudojamas kaip antrasis fotografo fotoaparatas. Jis yra lengvesnis, mažesnis, bet valdymas labai panašus į Contax'o.
Kaip pagrindinis fotoaparato trūkumas pateikiamas dangos nepatvarumas ir įkyrus byrėjimas. O, kad visi aparatai turėtų tik tokias kosmetines problemas!
Fotoaparatas buvo gaminamas gana trumpai, iki 1983 m., kuomet Yashicą nusipirko kompanija Kyocera. Yashica FX-D yra paskutinė tikroji Yashica. Vėliau Kyocera atpigino gamybą, pradėjo gaminti Yashicas su daugiau plastikinių detalių ir daugiau problemų nei vien tik byranti vinilinė apdaila (FX-3 ir FX-7 modeliai).
Daugiau parametrų Camera-wiki.org:
http://camera-wiki.org/wiki/Yashica_FX-D
Taigi, kaip ir Contax atveju, einu į Kalvarijų turguje esančią audinių parduotuvę, perku dviejų rūšių odos atraižų, klausiu žmonos, kuri oda gražesnė, gaunu palaiminimą ir kerpu naują rūbą. Šįkart naudojau dvipusę lipnią juostelę, Contax'o atveju naudojau klijus, bet pagalvojau, kad gerai turėti galimybę lengvai pakeisti odą ateityje. Klijai gal per daug agresyvus būdas. Perrengimo medžiagų savikaina - apie 1 EUR. Perkant pakaitinę odą iš aki-asahi.com būtų kainavusi 18 USD, o kur dar prarastas meistravimo malonumas!
Štai kaip atrodė kūnelis prieš perrengimą:
O čia - su naujais rūbeliais:
Paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“
Šių metų pabaigoje užderėjo nemažai klasikinės fotografijos parodų. Viena iš jų - Vilniaus metraštininko Juozapo Čechavičiaus fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“, kuri atidaryta Vilniaus paveikslų galerijoje.
Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.
Paroda veiks iki 2019 m. kovo 3 d.
Parodos pristatymas Vilniaus paveikslų galerijos svetainėje:
https://www.ldm.lt/artejanti-paroda-juozapas-cechavicius-ir-jo-epocha-fotografijoje/
Straipsnis apie parodą „Verslo žiniose“:
https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/12/06/parodoje--fotografo-j-cechaviciaus-epocha
Straipsnis „Lietuvos žiniose“:
https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/juozapo-cechaviciaus-atradimai-ir-isdaigos/277993
 |
| Juozapas Čechavičius. Šnipiškių Jėzaus koplyčia ir Neris (fragmentas). Apie 1873. VUB |
Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.
Paroda veiks iki 2019 m. kovo 3 d.
Parodos pristatymas Vilniaus paveikslų galerijos svetainėje:
https://www.ldm.lt/artejanti-paroda-juozapas-cechavicius-ir-jo-epocha-fotografijoje/
Straipsnis apie parodą „Verslo žiniose“:
https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/12/06/parodoje--fotografo-j-cechaviciaus-epocha
Straipsnis „Lietuvos žiniose“:
https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/juozapo-cechaviciaus-atradimai-ir-isdaigos/277993
Juostelių dėžučių antras gyvenimas
 |
| Kosmo Foto nuotrauka |
https://kosmofoto.com/2017/12/16-ways-to-use-empty-film-canisters/
2017-ieji – juostų sugrįžimo metai
2013 metais kompanija Kodak paskelbė apie savo Ektachrome serijos pozityvinių juostų gamybos nutraukimą. Šis procesas prasidėjo 2009 metais ir gamintojai laikas nuo laiko paskelbdavo apie vienos ar kitos juostos mirtį, kol po keturių metų visiškai nutraukė skaidrinių juostų gamybą. Tuomet buvo kalbama apie ištisos epochos pabaigą, nes šios juostos buvo tapusios legendinėmis dėl savo išskirtinio lengvai atpažįstamo „vaizdelio“, jas labai išpopuliarino žurnalo National Geographic fotografai.
Atrodė, kad taip viskas ir pasibaigs, bet... Kodakas iškentė tik trejus metus ir paskelbė apie Ektachrome sugrįžimą! Ir tai žymi naujos epochos pradžią, nes tuo naujienos nepasibaigė. Gamintojai pradėjo skelbti apie juostų atgimimą ir netgi apie visiškai naujų juostų gamybos pradžią.
Jau kurį laiką vis pasigirsta pasisakymų, kad juosta atgims panašiai, kaip vinilinės plokštelės, kurių pardavimai vis auga. Iki šiol gana skeptiškai vertinau tokius pasisakymus, labiau kaip entuziastų wishful thinking, bet juostų sugrįžimas tikrai rodo gerą tendenciją. Jau pradedu tikėtis naujos epochos atėjimu :)
https://emulsive.org/articles/every-new-film-photography-stock-officially-announced-in-2017
