Rodomi pranešimai su žymėmis pamąstymai. Rodyti visus pranešimus
Fotografas atsisakė apdovanojimo, kaltas dirbtinis intelektas
Gyvename įdomiais laikais, kai dirbtinis intelektas (DI) ima keisti tai, kaip mes dirbame bei pramogaujame. Kadangi šį tinklarašti rašau ir kaip savotišką metraštį, noriu užfiksuoti vieną svarbų įvykį, kuris įvyko jau seniau, bet turėtų patekti į metraščius.
Yra toks fotografijos konkursas Sony World Photography Awards, kuriame sudalyvavo fotografas iš Berlyno Boris Eldagsen ir laimėjo pirmą vietą šio konkurso Kūrybinės fotografijos kategorijoje.
Nepaisant gerų prizų (5000 JAV dolerių, Sony įrangos, kelionės į Londone vykstančią apdovanojimų ceremoniją), autorius apdovanojimo atsisakė ir prisipažino, kad nuotrauką sukūrė naudodamasis dirbtiniu intelektu.
Visų pirma, fotografas sako, kad nebūtų sąžininga laimėti fotografijos konkursą, kai jo sukurtas kadras buvo sugeneruotas nenaudojant fotoaparato ir šviesos. Šioje vietoje norėčiau ginčytis, nes DI apmokymo kadrai buvo sukurti kameromis ir fiksavo šviesą, bet toks ir buvo autoriaus tikslas - pradėti diskusiją ir ją paspartinti. Diskusija yra apie tai, kad fotografijos konkursuose laikas sukurti naujas kategorijas, kuriose menininkai, kuriantys naudodami DI, galėtų atvirai dalyvauti su savo darbais.
Man labai patiko Boris Eldagsen mintis, kad tradicinė fotografija neturėtų konkuruoti su DI sugeneruotais vaizdais. Fotografas net nevadina savo darbų nuotraukomis (angl. photographs), juos vadina atvaizdais (angl. images).
Boris Eldagsen nuotrauka „The Electrician“
Laimėjęs kadras vadinasi „Elektrikas“, o gal „Elektikė“ (?) ir yra Boris Eldagsen ciklo "PSEUDOMNESIA: Fake Memories" dalis. Šiame cikle autorius nagrinėja pseudomneziją - reiškinį, kurio metu mūsų galvoje susiformuoja netikri prisiminimai įvykių, kurių niekada nebuvo, o mums atrodo, kad juos prisimename.
Originalus straipsnis čia:
https://petapixel.com/2023/04/14/artist-refuses-prize-after-his-ai-image-wins-at-top-photo-contest/
Užsidaro legendinė Fototaisykla
Užsidaro legendinė fototechnikos taisykla, kurioje buvo galima susitaisyti nuo pačių seniausių iki modernių fotoaparatų.
Taisykla buvo įsikūrusi Pylimo g. Vilniuje, vėliau persikraustė į Šiaurės miestelį, o paskutiniu metu veikė prie Savanorių žiedo.
Liaudiškai buvo vadinama „Pas Mečkauską“, o kartais klaidingai „Pas Meškauską“. Taisyklai vadovavo legendinis fototechnikos meistras Algirdas Mečkauskas. Esu pas jį nešęs ne vieną fotoaparatą.
Štai kokią žinutę jie paskelbė savo Feisbuko paskyroje:
Gerbiami klientai, UAB FOTOTAISYKLA nuo 2023-06-01 stabdo savo veiklą, nes nelieka meistrų galinčių taisyti fototechniką. Fototechnikos taisymui jau nepriimame. Prašome iki šios datos atsiimti užsigulėjusią techniką.
Gaila, buvo tikrai gera vieta, o ir alternatyvų nelabai yra, nebent pavieniai meistrai, teks ieškoti.
Praėjusių metų pabaigoje užsidarė dar viena vieta - fotolaboratorija ProFoto, kurioje darydavausi nuotraukas, tai dabar dvigubai liūdna. Bet ieškau naujų laboratorijų, informuosiu, kaip pavyks.
2017-ieji – juostų sugrįžimo metai
2013 metais kompanija Kodak paskelbė apie savo Ektachrome serijos pozityvinių juostų gamybos nutraukimą. Šis procesas prasidėjo 2009 metais ir gamintojai laikas nuo laiko paskelbdavo apie vienos ar kitos juostos mirtį, kol po keturių metų visiškai nutraukė skaidrinių juostų gamybą. Tuomet buvo kalbama apie ištisos epochos pabaigą, nes šios juostos buvo tapusios legendinėmis dėl savo išskirtinio lengvai atpažįstamo „vaizdelio“, jas labai išpopuliarino žurnalo National Geographic fotografai.
Atrodė, kad taip viskas ir pasibaigs, bet... Kodakas iškentė tik trejus metus ir paskelbė apie Ektachrome sugrįžimą! Ir tai žymi naujos epochos pradžią, nes tuo naujienos nepasibaigė. Gamintojai pradėjo skelbti apie juostų atgimimą ir netgi apie visiškai naujų juostų gamybos pradžią.
Jau kurį laiką vis pasigirsta pasisakymų, kad juosta atgims panašiai, kaip vinilinės plokštelės, kurių pardavimai vis auga. Iki šiol gana skeptiškai vertinau tokius pasisakymus, labiau kaip entuziastų wishful thinking, bet juostų sugrįžimas tikrai rodo gerą tendenciją. Jau pradedu tikėtis naujos epochos atėjimu :)
https://emulsive.org/articles/every-new-film-photography-stock-officially-announced-in-2017
Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“: reminiscencijos
Nedažnai apsilankau Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, www.ndg.lt), bet dievaži tikrai norėčiau dažniau. Kiekvieną kartą apsilankęs jaučiuosi dvasiškai praturtėjęs ir įkvėptas. Nežinau, ar todėl, kad retokai lankausi, ar todėl, kad einu į grandiozines parodas, bet reikalo esmės tai nekeičia.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Garsių praėjusio amžiaus fotografų asmenukės
Gal pagrindinis skirtumas tik tame, kad dažniausiai fotografai fotografuodavo savo atspindį veidrodyje, o šiais laikais asmenukės daromos nukreipiant objektyvą į save. Gal tai ir yra pagrindinis asmenukės ir autoportreto skirtumas?
Man labai patinka, kad šiuose autoportretuose matosi fotoaparatai, kurie man nemažiau įdomūs negu patys portretai.
http://vk.com/selfportraitvk?z=photo-76627453_339892953%2Fwall-76627453_4
Naujųjų metų naujienos
Visus sveikinu su atėjusiais Naujaisias Metais! Gerų kadrų ir kūrybinio įkvėpimo! O asmeniniame gyvenime linkiu harmonijos ir darnos!
Taip pat nekantrauju pristatyti savo naująjį tinklaraštį www.apiealu.lt
Nusprendžiau, kad reikia atskirti savo du hobius ir apie kiekvieną rašyti atskirame tinklaraštyje. Nuo šiol nuoroda alus.fotografuoju.lt ves į www.apiealu.lt. Įrašai apie alų iš fotografuoju.lt yra perkelti į naująją vietą. Tad ilgai nepristatinėdamas kviečiu apsilankyti!
 |
| A la "cross-process'inis" 2014 metų angeliukas :) |
Nusprendžiau, kad reikia atskirti savo du hobius ir apie kiekvieną rašyti atskirame tinklaraštyje. Nuo šiol nuoroda alus.fotografuoju.lt ves į www.apiealu.lt. Įrašai apie alų iš fotografuoju.lt yra perkelti į naująją vietą. Tad ilgai nepristatinėdamas kviečiu apsilankyti!
2010 metų atradimai ir pastebėjimai
Baigiantis metams priimta rašyti apibendrinimus, pastebėjimus ir kitų metų prognozes. Norėčiau pasidalinti praeitų metų atradimais dviejose srityse: fotografijos ir alaus. Taip jau išėjo, kad šis tiklaraštis atspindi šiuos du mano hobius: fotografiją ir alaus gamybą.
Fotografijos srityje atradimas man buvo plati juosta (vidutinis formatas) ir TLR fotoaparatas Lubitel 2. Nustebino, kad plačios juostos yra gana lengvai prieinamos - prekybos centruose nepardavinėja, bet bent jau Vilniuje galima gauti net keliose vietose. Taip pat nustebino, kad C-41 proceso spalvotas plačias juostas ryškina netoli mano namų, labai patogu :) Nespalvotas rankinio proceso juostas ryškinu pats, pradžioje atrodė, kad jos labai plačios, o kai pripratau ir išryškinau siaurą juostelę, ji pasirodė kažkokia per siaura :)
Alaus gėrimo fronte atradimai keli. Iš mažų lietuviško alaus daryklų 2010 metais mėgstamiausias buvo Rinkuškių „Proginis“ alus (ypač nepasterizuotas, pilstomas), o iš užsienietiško nebrangaus alaus - čekiškas HOLBA (buteliais parduodamas Vynotekoje). Dar labai patiko angliški eliai Anglijoje - visi be išimties, kuriuos gėriau. Skanu ir įdomu neišpasakytai!
Šių bepasibaigiančių metų pradžioje pradėjau gaminti alų namuose. Per metus pagaminau 8 partijas po maždaug 20 litrų. Kiekvieną kartą gailiuosi, kad neturiu galimybės gaminti didesnius kiekius, na bet kada nors! Išbandžiau įvairias rūšis: šviesų, tamsų, kvietinį, silpnesnį ir stipresnį. Visi alūs - viršutinės fermentacijos (eliai). Taip pat išbandytos ir įvairios žaliavos: alaus rinkinukai, sausi ir skysti ekstraktai, įvairūs apyniai, o paskutinį alų jau dariau iš grūdų, papildydamas misą ekstraktais. Labai gerą pamoką davė karštą vasara. Rauginant alų temperatūroje artimoje 30°C jis gavosi rūgštus... Apie alaus gamybą daugiau galite paskaityti čia.
Geriausiai pavykusiems kūriniams buvo suteikti vardai (6 iš 8):
„32“, „Nepriklausomybės“, „Tėvo alus“, „L19“, „Šiaurės miestelio pašvaistė“, „Gedimino pilies rudasis elis“.
Tiek atradimų trumpai. Laimingų visiems artėjančių Naujųjų!
Fotografijos srityje atradimas man buvo plati juosta (vidutinis formatas) ir TLR fotoaparatas Lubitel 2. Nustebino, kad plačios juostos yra gana lengvai prieinamos - prekybos centruose nepardavinėja, bet bent jau Vilniuje galima gauti net keliose vietose. Taip pat nustebino, kad C-41 proceso spalvotas plačias juostas ryškina netoli mano namų, labai patogu :) Nespalvotas rankinio proceso juostas ryškinu pats, pradžioje atrodė, kad jos labai plačios, o kai pripratau ir išryškinau siaurą juostelę, ji pasirodė kažkokia per siaura :)
Alaus gėrimo fronte atradimai keli. Iš mažų lietuviško alaus daryklų 2010 metais mėgstamiausias buvo Rinkuškių „Proginis“ alus (ypač nepasterizuotas, pilstomas), o iš užsienietiško nebrangaus alaus - čekiškas HOLBA (buteliais parduodamas Vynotekoje). Dar labai patiko angliški eliai Anglijoje - visi be išimties, kuriuos gėriau. Skanu ir įdomu neišpasakytai!
Šių bepasibaigiančių metų pradžioje pradėjau gaminti alų namuose. Per metus pagaminau 8 partijas po maždaug 20 litrų. Kiekvieną kartą gailiuosi, kad neturiu galimybės gaminti didesnius kiekius, na bet kada nors! Išbandžiau įvairias rūšis: šviesų, tamsų, kvietinį, silpnesnį ir stipresnį. Visi alūs - viršutinės fermentacijos (eliai). Taip pat išbandytos ir įvairios žaliavos: alaus rinkinukai, sausi ir skysti ekstraktai, įvairūs apyniai, o paskutinį alų jau dariau iš grūdų, papildydamas misą ekstraktais. Labai gerą pamoką davė karštą vasara. Rauginant alų temperatūroje artimoje 30°C jis gavosi rūgštus... Apie alaus gamybą daugiau galite paskaityti čia.
Geriausiai pavykusiems kūriniams buvo suteikti vardai (6 iš 8):
„32“, „Nepriklausomybės“, „Tėvo alus“, „L19“, „Šiaurės miestelio pašvaistė“, „Gedimino pilies rudasis elis“.
Tiek atradimų trumpai. Laimingų visiems artėjančių Naujųjų!
Dviejų senų juostelių istorijos
Žinodami mano potraukį senai fototechnikai, draugai ir giminės laikas nuo laiko pamalonina mane dovanėlėmis :) Du kartus dovanotuose fotoaparatuose esu radęs eksponuotas juosteles ir jas ryškinęs. Vienu atveju tai buvo juodai balta rusiška CBEMA, o kitu atveju - skaidrė AGFA Chrome 50.
Antru atveju juosta gulėjo fotoaparate apie 10-15 metų. Išryškinus ji buvo pilka... Laboratorijoje paaiškino, kad eksponuotai skaidrei užtenka 10 metų, kad joje esantis vaizdas tiesiog dingtų... Pasilikau atminimui tą juostą ir labai gailėjausi, kad nieko nesigavo, nes buvęs fotoaparato savininkas - jau Anapilyje... O gal visgi žinutė iš Anapus atėjo, tik nemoku jos perskaityti?
Eilinį kartą pasitvirtino, kad sidabras yra sidabras :) Neveltui Lietuvos archyve iki šiol mikrofilmuoja dokumentus į sidabrinę juostą ir archyvuoja. Sako, kad laikys 500 metų.
Pirmoji juosta, sprendžiant iš vėliau atspausdintose nuotraukose užfiksuotų asmenų amžiaus, eksponuota pragulėjo fotoaparate apie 20 metų (gal net ir daugiau). Rezultatas - atsirado didesnis grūdas, gana didelis kontrastas, kai kur trūksta detalumo, bet paskutinis reiškinys galėjo atsirasti ne nuo laiko, bet dėl fotoaparato savybių.
Antru atveju juosta gulėjo fotoaparate apie 10-15 metų. Išryškinus ji buvo pilka... Laboratorijoje paaiškino, kad eksponuotai skaidrei užtenka 10 metų, kad joje esantis vaizdas tiesiog dingtų... Pasilikau atminimui tą juostą ir labai gailėjausi, kad nieko nesigavo, nes buvęs fotoaparato savininkas - jau Anapilyje... O gal visgi žinutė iš Anapus atėjo, tik nemoku jos perskaityti?
Eilinį kartą pasitvirtino, kad sidabras yra sidabras :) Neveltui Lietuvos archyve iki šiol mikrofilmuoja dokumentus į sidabrinę juostą ir archyvuoja. Sako, kad laikys 500 metų.
Gyvybinės energijos jėga
Dar nespėjau paruošti reportažo apie tai, kaip gaminau alų, o jau skubu publikuoti nuotrauką iš vieno incidento susijusio su juo :)
Vakar naktį, kai viskas aplinkui nurimsta, sėdėjau prie kompo ir staiga pasigirdo stiprus garsas - atrodė lyg būtų nukritusi kompaktų krūva ant žemės. Ir kas keisčiausia, garsas sklido iš koridoriaus. Kompaktų koridoriuje nelaikau, tad buvo dar keisčiau :) Viską apžiūrėjęs pamačiau maišelį, kuriame buvau susikrovęs alaus butelius, rytojaus dieną planavau nešti į rūsį. Vienas butelys buvo sprogęs - visiškai sudraskytas į gabalus.
Vykstant antrinei fermentacijai buteliuose, gyvos mielės toliau skaido cukrų ir gamina angliarūgštę. Matyt sprogęs butelys jau buvo ne kartą naudotas, o gal ir gavęs smūgį, todėl neatlaikė mielių gyvybinio proceso pasekmių spaudimo :)
Štai kaip tai atrodė (visai gražus vaizdas):
Visgi gyvybės jėga pati stipriausia: žolė prasikala per asfaltą ar betoną, vanduo prasigraužia vagą kietose uolienose, o kol nebuvo žinoma, kad gėrimus fermentuoja mielės, tai buvo laikoma stebuklu, o reiškinys vadinamas "God is Great" :)
Vakar naktį, kai viskas aplinkui nurimsta, sėdėjau prie kompo ir staiga pasigirdo stiprus garsas - atrodė lyg būtų nukritusi kompaktų krūva ant žemės. Ir kas keisčiausia, garsas sklido iš koridoriaus. Kompaktų koridoriuje nelaikau, tad buvo dar keisčiau :) Viską apžiūrėjęs pamačiau maišelį, kuriame buvau susikrovęs alaus butelius, rytojaus dieną planavau nešti į rūsį. Vienas butelys buvo sprogęs - visiškai sudraskytas į gabalus.
Vykstant antrinei fermentacijai buteliuose, gyvos mielės toliau skaido cukrų ir gamina angliarūgštę. Matyt sprogęs butelys jau buvo ne kartą naudotas, o gal ir gavęs smūgį, todėl neatlaikė mielių gyvybinio proceso pasekmių spaudimo :)
Štai kaip tai atrodė (visai gražus vaizdas):
Visgi gyvybės jėga pati stipriausia: žolė prasikala per asfaltą ar betoną, vanduo prasigraužia vagą kietose uolienose, o kol nebuvo žinoma, kad gėrimus fermentuoja mielės, tai buvo laikoma stebuklu, o reiškinys vadinamas "God is Great" :)Kas sakė, kad žiema eina į pabaigą?
Žirmūnų gyventojai vis dar džiaugiasi bepasibaigiančios žiemos džiaugsmais :)
Su Vasario 16-ąja!
Su Vasario 16-ąja – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena! Tegul prieš 92 metus pasirašytas Nepriklausomybės aktas įkvepia kilniems darbams, o plevėsuojanti trispalvė širdyje sukelia pasididžiavimo jausmą!
Su rugsėjo pirmąja!
Šiandien pirma rudens diena - brandos meto pradžia. O taip pat rugsėjo pirmoji - visų besimokančių šventė! Visus sveikinu su rudens pradžia, linkiu gerų kadrų ir nepamirškit, kad rudenį būna gražiai žvaigždėtas dangus, miškai nusidažo gražiausiomis spalvomis, o bobų vasaros metu skraido voratinkliai :)
Auksinė valanda - atostogų prisiminimas
Per atostogas buvo viena savaitė, kai po karštos dienos vakarais saulę užtemdydavo debesys ir atsiverdavo grožis :) Deja, nei karto neturėjau savo Olympuso, tad teko fotografuoti su mano mėstamiausia muiline Fuji f31d. Tai nėra tikroji „auksinė valanda“, nes iki saulėlydžio dar yra šiek tiek laiko, bet vis tiek gražu :)
O šiandien pirma diena darbe, todėl šis įrašas toks trumpas :)
O šiandien pirma diena darbe, todėl šis įrašas toks trumpas :)
Savaitgalis: "Velnio akmuo", gimtinės grožis ir gėlytės
Šį svaitgalį sudalyvavom sunkiosios muzikos festivalyje "Velnio akmuo", vykusiame vaizdingame Dainuvos slėnyje Anykščiuose. Pamatėme "Sepultura" ir nemažai kitų ne ką blogesnių grupių (dar labai patiko "Keep of Kalessin", o per Obtest "Iš kartos į kartą", tai iš viso vos galvos nepamečiau), o sekmadienį nutarėme aplankyti vietines geomorfologines įžymybes: atodangą ir Puntuko akmenį. Kadangi iki Puntuko veda pėsčiųjų takas, automobilius teko palikti ir keliauti savomis kojomis, o kai kurių jos buvo jau nutrintos arba pavargusios :)Buvo linksma istorija, kad visi sutikti vietiniai (3 vnt.) paklausti, kiek dar liko iki Puntuko, sakydavo "kokie pora kilometrų". Nueini kilometrą, paklausi kito vietinio, ir vėl išgirsti tą patį atsakymą :) Galvojom, kad tai visuotinis anykštėnų sąmokslas prieš mus, bet priėję velnio akmenį nusiraminome. Atgal teko kviestis taksi, nes draugų kojos visiškai atsakė, o taksi Anykščiuose brangesnis nei Vilniuje - negi ten nėra sunkmečio?
Kita istorija susijusi su tuo, kaip mes ieškojome atodangos pakeliui link Puntuko. Sutiktas vietinis bėgikas keistai į mus pažiūrėjęs pasakė, kad visos atodangos yra priešingame miesto gale. Paėję kelis šimtus metrų radome nuorodą link atodangos ir per karštį nuėję dar kelis šimtus metrų, pamatėme visą apžėlusią ir visiškai neįspūdingai atrodančią atodangą. Žinoma, po Pūčkorių atodangos rasti ką nors įspūdingo šioje srityje - nelengva.
Dar viena mintis - Anykščių šilelis toks tankus ir gražus miškas, o A. Baranauskas rašė apie kelias apykreives pušeles. Bediskutuojant buvo sugeneruota mintis, kad jis rašė seniai ir per tą laiką viskas pasikeitė - tos kelios apykreivės pasidaugino, suvešėjo, o ir kelios eglės - žiū - kur buvusios kur nebuvusios išdygo. Gal ir atodanga garsaus rašytojo laikais buvo tikra atodanga?
Po geros dozės įvairaus kietumo ir prabos metalo, gamtos grožybių lankymo, nuotrauka, kurią norėčiau pateikti šio tekstuko iliustracijai nesusijusi nei su velniu, nei su geomorfologija, nei su oeologija, nei su petrologija. Tai tiesiog Anykščių šilelio gėlė ir bitutė - turbūt pasiilgau švelnumo per tas tris dienas...
Sveiki atvykę!
Sveiki atvykę, startuoja mano blogas apie fotografiją. Jame planuoju dalintis savo įspūdžiais, pastebėjimais, džiaugsmais ir pasiekimais fotografijos srityje.
GiN
GiN
Tag :
pamąstymai
