Rodomi pranešimai su žymėmis parodos. Rodyti visus pranešimus
Užderėjo parodų! (2024 m. balandis)
Atšilo oras, atėjo pavasaris ir Vilniuje užderėjo fotoparodų!
Sudalyvavau dviejuose atidarymuose, žiūriu dar dviejose galerijose vyksta veiksmas - karaliauja fotografija.
VDA parodų salėse TITANIKAS (Maironio g. 3), II a. balandžio 4 – gegužės 5 vyksta Remigijaus Treigio paroda TRIBŪNA, pavadinta pagal pirmąją jo fotografiją.
Nuoroda: https://www.vda.lt/lt/parodu-sales-titanikas/naujienos/remigijus-treigys-tribuna
 |
| R. Treigio parodos atidarymas |
Man patiko tas specifinis atitrūkimas nuo realybės: autoriui nesvarbu, kur daryta nuotrauka, nes jis nesieja savo darbų su konkrečia vieta. Kita vertus, man asmeniškai buvo smagu atpažinti kai kurias vietas, kur tos fotografijos darytos.
Pabendravęs su autoriumi, išsiaiškinau, kad visi kadrai yra nemanipuliuoti, neklijuoti, nors prieš tai galėjau lažintis, kad kai kurios nuotraukos yra sukomponuotos iš kelių kadrų. Yra ir nuotraukų, kurios yra net ne nuotraukos, tai iš tiesų yra fotopopieriaus ir fotochemijos priemonėmis nutapyti paveikslai.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43), balandžio 4 – gegužės 4 dienomis vyksta Arūno Baltėno paroda ŽEMAIČIŲ ŠEIMOS ISTORIJA.
Nuoroda: https://www.photography.lt/lt/parodos/lietuvoje/esamos/zemaiciu-seimos-istorija.html
 |
| A. Baltėno parodos atidarymas |
„Nuo 2009-tųjų metų iki šiol fotografuoju Kimčių šeimyną, gyvenančią atokiame vienkiemyje Mažeikių rajone. Tik pradėjus fotografuoti, šeimoje buvo: vyras, žmona, dvi dukros, sūnus ir vyro mama. Šiuo metu sodyboje gyvena vyras su žmona, mama mirė prieš kelis metus, vyriausia duktė ištekėjo ir turi tris vaikus, gyvena netoliese, jauniausia dukra ištekėjo šį pavasarį.
Per visus šiuos metus fotografavau šios šeimos kasdienius darbus visais metų laikais, šventes (vestuves, krikštynas, Velykas), laidotuves. Šeimos gyvenimas labai skiriasi nuo mums įprasto šių dienų ritmo: jie gyvena 19-o amžiaus troboje, turi daug naminių gyvulių, paukščių, dirba apie 50 hektarų žemės. Ypač artimi jų tarpusavio santykiai, nežiūrint sunkių darbų ir užklumpančių ligų bei kitų negandų, visi namiškiai puikiai sutaria ir pasitiki vienas kitu. " – pasakoja Arūnas Baltėnas.
Man paroda patiko ne tik fotografiniu, bet ir antropologiniu požiūriu: gana senovinį gyvenimo būdą gyvenančios šeimos istorija užfiksuota gana ilgoje laiko atkarpoje. Per tą laiką gimė mergaitės, jos užaugo, ištekėjo, užfiksuotos laidotuvės, bulviakasis - socialiniai-kultūriniai reiškiniai.
Pabendravęs su autoriumi, išsiaiškinau, kad autorius fotografuoja skaitmeniniais fotoaparatais, fotografuojant šį ciklą, pakeitė net tris. Nuotraukos visiškai nemanipuliuotos, beveik nekadruotos tik minimaliai sutvarkytos.
AP galerijoje (Užupio g. 24), I a., balandžio 1 – 14 dienomis vyksta Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio paroda NEKADRUOTA VENECIJA.
Apie parodą įkvėpusią kelionę į Veneciją autorius pasakoja: „Dar gerokai prieš švintant patraukiau pasižiūrėti naktinio miesto. Krantinėje jau būriavosi žmonės – žvejai lyg, su kažkokiomis lazdomis. Priėjau arčiau – fotografai su stovais. Ir kaukės. Naktyje, po žibintais, brėkštančio dangaus fone. Abipusis supratimas. Fotografų rojus. Ir daug jų, kaip aukso ieškotojų – kiekvienas savo auksinio kadro.“
 |
| Kadras iš V. Usinavičiaus parodos „Nekadruota Venecija“ |
Nuotraukos, kurias eksponuoju – dalis to, ką parsivežiau iš šios kelionės prieš 3 metus. Fotografuota panoramine juostine Hasselblad Xpan kamera 24x65 mm – beveik dvigubai didesnis nei standartinis kadras. Visos nuotraukos nekadruotos, atspausdinau su rėmeliu – pilną kadrą. Manipuliacijų didelių nėra – specialaus užtamsinimo ar pašviesinimo. Labiau stengiausi pradirbti detales tamsiose ir šviesiose vietose. Kodėl juosta, didintuvas, be kompiuterio? Greičiau ir paprasčiau būtų. Bet juk ir pasaulyje yra žmonių, šaudančių lanku, keliaujančių dviračiais, gyvenančių be telefono ar kompiuterio. Dabar – tradicinės fotografijos atgimimas.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4), balandžio 10 bus atidaryta Rimaldo Vikšraičio paroda VIETINIS.
Jau 15 metų Rimaldas Vikšraitis yra vienas geriausiai pasaulyje žinomų Lietuvos fotografų. Po 2009 metais Arlio fotografijos festivalyje pelnyto prizo, kuriam Rimaldą nominavo britų fotografijos legenda Martinas Parras, autoriaus parodos rengiamos visame pasaulyje, knygos ir katalogai leidžiami novatoriškų leidyklų, beveik nė viena Lietuvos fotografijos reprezentacija neapsieina be R. Vikšraičio darbų.
 |
| Kadras iš R. Vikšraičio parodos „Vietinis“ |
Tačiau parodoje „Vietinis“ žiūrovai bus pakviesti susipažinti su mažiau rodytais ir eksploatuotais ankstyvaisiais Rimaldo Vikšraičio kūriniais. Skirtingai nei populiariausiuose cikluose „Pavargusio kaimo grimasos“ ar „Vienkiemio godos“, 1975–1985 kurtose fotografijose dar ne tiek daug destruktyvių ar groteskiškų elementų, bet jau labai ryškus autoriaus siekis parodyti gyvenimo ir būties paradoksus bei komiškumą. Fotografavimas būnant savo fotografuojamųjų artimu pažįstamu, personažų netraktuojamu prašaliečiu, sukuria tik R. Vikšraičiui būdingą fotografijų atmosferą. Skirtingai nei daugelis menininkų, R. Vikšraitis vuajeristiškai nestebi ir neegzotizuoja lietuviškos periferijos, jis tiesiog ten yra, jis yra tos aplinkos vietinis. Kaip pastebėjo ir jau minėtas M. Parras, Rimaldo fotografijos nepasakoja apie kažką nepažinaus ar retai sutinkamo, jos fotografuotos taip, it fotografas pats dalyvautų tame vakarėlyje. Dėl tokio artumo savo fotografijų herojams tos komiškos ir paradoksalios situacijos niekada netampa pašaipomis ar egzaltuotais pasakojimais. Todėl ir vienos Kauno fotografijos galerijos išleistos R. Vikšračio knygos pavadinimas „Tikras pasaulis“, atrodo, galėtų apibendrintai nusakyti visą autoriaus kūrybos esmę.
Paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“
 |
| Juozapas Čechavičius. Šnipiškių Jėzaus koplyčia ir Neris (fragmentas). Apie 1873. VUB |
Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.
Paroda veiks iki 2019 m. kovo 3 d.
Parodos pristatymas Vilniaus paveikslų galerijos svetainėje:
https://www.ldm.lt/artejanti-paroda-juozapas-cechavicius-ir-jo-epocha-fotografijoje/
Straipsnis apie parodą „Verslo žiniose“:
https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/12/06/parodoje--fotografo-j-cechaviciaus-epocha
Straipsnis „Lietuvos žiniose“:
https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/juozapo-cechaviciaus-atradimai-ir-isdaigos/277993
Su Pasauline fotografijos diena!
 |
| Sasson digital camera, 1975. Photo courtesy of George Eastman House |
Ta proga linkiu apsilankyti šiuo metu veikiančiose fotoparodose:
Energetikos ir technikos muziejuje vyksta Kipro Kaspučio autorinė fotografijų paroda „Šašlykai“,
Nacionalinėje dailės galerijoje - dvi parodos: Izraelio menininko Sharono Ya'ari „Laukų ir miškų pozityvai“ bei Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“.
Dar dalinuosi paskutiniu metu rastais įdomiais straipsniais apie fotografiją:
Apie analoginės fotografijos sugrįžimą,
Interviu su skaitmeninės fotografijos išradėju
Fotografijos parodos NDG - vasara
 |
| Adauktas Marcinkevičius. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentė, gimnastė, vėliau – teatro ir televizijos režisierė Irena Žvigaitytė-Bučienė (1940–2001). Vilnius, 1959 |
Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“: reminiscencijos
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Algimanto Kunčiaus paroda NDG
|
| Algimantas Kunčius. Reminiscencijos. Vilnius, Pašilaičiai, 1986 |
Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų.
Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų. Išleista albumų, surengta parodų, pelnyta svarių apdovanojimų. Vis dėlto nesuklysime ir sakydami, kad šio autoriaus kūryba mūsų sąmonėje subyrėjusi į fragmentus: kultūros veikėjų portretai, senasis Vilnius, pradingęs kaimo gyvenimas "Sekmadieniuose", atminties architektūra, įamžinta "Reminiscencijų" cikle, jautrūs Lietuvos tolių vaizdai, kino dokumentika, gluminančios vėlyvojo sovietmečio statybų grimasos, rekonstruojamas Gedimino prospektas ar Pašilaičių mikrorajono dangų išmarginęs debesų brukas. Šie ir dar daug nepaminėtų motyvų pabirę tarsi sudužusio indo fragmentai, kuriuos sunku sulipdyti į visumą, o juolab suvokti kaip vieno žmogaus nepertraukiamą kūrybinį procesą.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje šias atskiras detales jungiame į nuoseklų pasakojimą, pristatantį išskirtinę mūsų kultūros asmenybę - fotografą A. Kunčių ir jo ryškų kūrybinį kelią.
Nuoroda į parodos puslapį (darbo laikas ir kt.) >>>
Paroda: Tiesioginis pozityvas (Skalvijoje)
Mano draugas fotografijos entuziastas Andrei Antonau parodą apibūdino trumpai, bet viliojančiai: „Paroda verta dėmesio tikrai. Vaizdai riebūs ir plastiški.“ Turbūt to riebumo ir plastiškumo ir pasigendame šiame sterilios fotografijos su užkeltais kontrastais ir begaline ryškumo zona laikais.
Plačiau apie parodą ir jos inspiracijas pasakoja pats autorius kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“.
Paroda „Tiesioginis pozityvas“ veikia rugsėjo 2–28 d.
Kino centro „Skalvija“ galerija
(A. Goštauto g. 2/15, Vilnius)
(Ne)tradicinės fotografijos technologijos parodos: šlapias kolodijus ir cianotipija
Pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narių paroda Vilniuje
atidaroma pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narių paroda.
Paroda veiks iki 2014 m. vasario 28 d.
Lietuvos analoginės fotografijos asociacija, įsikūrusi 2013 metais, Energetikos ir technikos muziejuje ( Vilnius, Rinktinės g. 2) prisistato su paroda, kurioje bus galima susipažinti ne tik su senosiomis fotografinėmis technologijomis, bet ir su originaliomis kūrybinėmis idėjomis.
Autoriai eksponuoja darbus, kuriuos vienija dėmesys analoginei technikai. Kodėl senosios technologijos aktualios dabar, kai skaitmeninė technika atpalaiduoja ir idėjas leidžia realizuoti itin lengvai? Kiekvienas parodos dalyvis į šį klausimą turės kiek skirtingus atsakymus. Beveik kiekvienam iš jų skaitmeninė technika – darbo įrankis. O analoginis fotoaparatas, kaip pasakytų ne vienas parodos dalyvis – tai įrankis sielai. Jis leidžia būti ritualo kūrėju, pajausti laiko tirštumą. Analoginis procesas užburia ir neretai pateikia pačiam autoriui netikėtą rezultatą.
Daugiau apie parodą
Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje
Paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva“ veiks iki 2014 02 16.
Paroda „Lietuvos fotografija iliustruotuose žurnaluose XX a. 7-8 dešimtmečiais“ veiks iki 2014 02 15.
Paroda „90x60. Lietuvos fotografijos parodų plakatai. 1970–1987“ veiks iki 2014 02 16.
Fotosofijos konkursas
Mums visai nesvarbu, kiek tau metų, kiek parodų ir kur esi surengęs, kokią fotokamerą laikai rankose ar kurią technologiją naudoji.
Mums nuoširdžiai įdomu, kokį pasaulį ir kaip jį matai per fotografiją.
Eglė Deltuvaitė
Plačiau apie konkursą ir dalyvavimo sąlygas:
http://kulturosmeniu.lt/fotosofijos-konkursas/
Reportažas: "Kazys rocks" workshop'o parodos atidarymas (2dalis)
Kaip žadėjau pirmojoje reportažo dalyje, skelbiu interviu su „Kazys rocks“ organizatoriumi vyr. fotografu Mantu.„Kazys rocks“ – kas tai per renginys, kokia jo pagrindinė idėja? Kas jį organizavo, kas yra idėjos autorius?
Pirma, tai gal aš „Kazys rocks“ nevadinčiau renginiu. Tai buvo savaitgalio vyksmas, kuriame visi dalyvavo ir buvo to vyksmo sūkuryje. Netgi tie, kurie atėjo tik pažiūrėti parodėlės, sudalyvavo vyksme atidarydami parodėlę. O improvizuoti atidarymai vykdavo su kiekvienais užsukusiais į kiemelį.
Kaip viskas vyko (renginio eiga)?
Pradžioje visi dalyviai rinkosi į pagrindinį štabą S. Skapo gatvėje. Vyko susipažinimas su fotoaparatais, užtaisymas jų juostom. Išklausę trumpas instrukcijas visi pasileido po Vilniaus senamiesčio gatves. Ir jau po kelių valandų su išfotografuotom juostom rinkosi atgal į štabą, kur sušilimui virėm „Kaziukas rocks“ sultinį. Tada ryškalų juostom maišymas, ryškalų žmonėms (taip mes tą savaitgalį vadinom alų) pilstymas į bokalus. Žodžiu užvirė, suošė visas štabas. Visas vyksmas siūbavo iki 9 ryto, kada buvo išryškintos/nuskanuotos visos juostos ir atrinkti kadrai išsiųsti spausdinimui (iš viso buvo padaryta apie 250 kadrų). Dar kelios valandos ir atspaustos nuotraukos buvo iškabintos kiemelyje ant skalbinių virvių. Po to jau minėti atidarymai ir svečių priėmimai.
Kaip kilo mintis organizuoti „Kazys rocks“ fotoplenerą?
Pirmos mintys kilo atsikrausčius į senamiestį, kad reikėtų išnaudoti šią vietą . Ją puošti ir puosėlėti. Ir taip jau minčių vingiai susidėliojo apie fotoparodą ir tokį vyksmą. Papasakojęs apie idėją draugams, sulaukiau palaikymo ir vyksmas įvyko! O prie organizavimo prisidėjo visi dalyviai, vieni maistu, kiti alumi, treti fotoaparatais. Vienaip ar kitaip įtraukti buvo visi dalyviai.
Kas buvo šio renginio dalyviai, kiek jų buvo?
Visi dalyviai buvo draugai. Specialių kviestinių fotografų nebuvo. Vieni labiau susipažinę su fotografija, kiti mažiau. Pagrindas nebuvo profesionalių nuotraukų turėjimas. Smagiau praleisti laiką su draugais, žaidžiant juostom ir fotoaparatais. Kiek iš viso dalyvių buvo sunku suskaičiuoti. Manau apie 14-15 žmonių, kurie dalyvavo šeštadienį. Be to dalyviais laikau ir tuos, kurie tik atėjo pažiūrėti parodos ir sekmadienį. Taip, kad dalyvių skaičių esu pametęs:)
Ar idėjinis vadas patenkintas rezultatu?
Patenkintas ir labai. „Kazys rocks“ pavyko labiau nei tikėjausi. Viskas vyko taip chaotiškai ir smagiai. Visada šypsena atsiranda prisiminus tą savaitgalį. O jei kaip galutinį rezultatą vertinti nuotraukas, tai mano požiūriu jos pavyko puikiai. Kadangi buvau vienas iš paryčiais sudarytos komisijos narių nuotraukoms atrinkti, tai kiekvieną galėčiau apginti ir pagirti. Vėliau jau šviežia galvą peržiūrėjus nepatekusias į parodą nuotraukas, pagalvojau, kad galima būtų atrinkti dar dvidešimt puikių kadrų antrai parodėlei.
Ar kitais metais planuojamas „Kazys rocks-2“, o gal tiek ilgai nereiks laukti ir susitiksime „Velykos kicks“ ar „Mindaugo karūnavimas rulez“?
Neturiu tikslaus atsakymo šitam klausimui. Manau, kad kažkas vyks. Šiuo metu sklando viena idėja galvoje, panaši į „Kazys rocks“. Bet šį kart kaip kiemo puošybos elementai nebebus nuotraukos? Laikas parodys. Čia ne verslas, tai tobulų planų nėra. Taip kaip ir prieš keliolika valandų prieš fotoplenero pradžią buvo sugalvotas pavadinimas „Kazys rocks“, taip ir kitas manau kils spontaniškai. Sekite žinias:)
Reportažas: „Kazys rocks“ workshop'o parodos atidarymas (1 dalis)
Važiuodami per automobilio langą dar spėjame nufotografuoti Smart’o avariją Šiaurės miestelyje.
Tada vyko parodos atidarymas, kuriame dalyvavo vis dalyviai – juostelės kirpimas. Šiuo atveju tai buvo fotojuostelė. Beje, dvi tokios nesigavusios juostelės, kaip eksperimentavimo ir analoginio proceso žavesio simbolis, kabėjo kartu su nuotraukomis.
Žiūrovai buvo gerai nusiteikę :)
Senamiestis – puiki vieta tokiems renginiams, labai dvasingai nuteikia pati aplinka: laiptai, balkonai, kitos architektūrinės detalės. Jei nebūtų buvę taip šalta, tai būtume pasilikę ilgėliau.
Netrukus antroje reportažo dalyje - interviu su „Kazys rocks“ organizatoriumi vyr. fotografu Mantu.
Ėjome į Vasaros 5 sužinoti, kas yra fotografija?
Spalio 8 dieną Psichosocialinės reabilitacijos centre (Vasaros g. 5, 7 korpusas) prasidės fotografo Alvydo Lukio parodos „Déjà-vu“ atidarymu ir jo skaitoma paskaita „Tai kas gi ta fotografija?“. Parodoje išvysite mobiliuoju telefonu užfiksuotus kasdienybės išgyvenimus. Paties autoriaus teigimu, „ne milijonuose pikselių slypi vaizdo įtaiga, o susilietime su paprastais kasdieniškais stebuklais, kuriuos tereikia pastebėti“.
Štai tokie anonsai viliojo audiovizualinės poezijos ir kitokio audio arba vizualinio meno gerbėjus į įdomią vietą adresu Vasaros 5 Vilniuje.
Kartu su dviem vizualinio meno gerbėjais pliaupiant liūčiai atvykę į renginį pamatėme gražų parką su jame stovinčiais senoviškais pastatais, o atėję į 7-ą korpusą, radome gražiai įrengtą salę pilną klausytojų. Teko imti papildomas kėdes ir keliauti į... pirmą eilę! Pasiseka kartais ir vėluojantiems :)
Toliau pateikiu kai kurias autoriaus mintis, kurias pasižymėjau ir naujus dalykus, kuriuos sužinojau per paskaitą.
Norint suvokti fotografijos konceptą, reikia būti kontekste.
Visas šiuolaikinis menas (jei norime jį suprasti) reikalauja išprusimo, taip pat ir fotografija.
Sužinojau, kas yra Ptolemėjaus sindromas. Ištrauka iš balsas.lt straipsnio:
"A. Lukys paminėjo, jog šiandieninė visuomene serga vaizdų kaupimo manija – „Ptolemėjaus sindromu“. Tikriausiai visiems žinomas Aleksandrijos bibliotekos įkūrėjas Ptolemėjas, kuris į savo biblioteką stengėsi surinkti ir turėti visas kada nors parašytas knygas. Jo įsakymu pasiuntiniai keliavo po pasaulį pirkdami ar perrašinėdami jo kolekcijai knygas. Šiandieninė fotografijos invazija į kultūrą patenkina norą turėti net ir tai, ko negalime turėti realiu fiziniu pavidalu. Šis sindromas ypač pasireiškė ir išsivystė šiame amžiuje, kai net mobiliajame telefone yra įmontuotas fotoaparatas – lengva ir paprasta naudoti ir bet kuriuo metu gali „pasiimti“ norimą vaizdą".
Autoriaus knygos konceptas - kalbėti apie šizofrenijos paribį, o ne apie neryškias notraukas, darytas mobiliuoju telefonu.
Šiuolaikinė visuomenė = Medijų visuomenė = šizofreninė visuomenė. Dar viena ištrauka iš iš balsas.lt straipsnio:
"A. Lukys fotografijos poveikį visuomenei apibūdina kaip tam tikrą šizofrenijos efektą, kai per įvairias medijas žmogų ima atakuoti galybė vaizdų ir jei į tai nustoji žvelgti kritiškai, gali tapti valdomu. Imama nebesuprasti, kur ta tikrovė. Ar tai, kas vaizduojama – tikrovė?".
Sužinojau apie fotografę Sally Mann, kuri, anot A. Lukio, „serga“ senovinės fotografijos liga. Grįžęs pasižiūrėjau keletą jos darbų internete, pasirodo buvau matęs, tik neužfiksavęs pačios autorės. Čia, anot autoriaus irgi stebime šizofrenijos efektą - nuotraukos darytos šiais laikais, o atrodo, kad XIX a.
Menininkas kuria save, o ne fotografuoja, tapo ar piešia. Visi žmonės yra menininkai, bet menininkais vadiname tik tuos, kurie meninėm priemonėm tą įrodinėja, o kurie to nedaro, tuos vadiname paprastais žmonėmis.
Jei homo erectus būtų gavęs fotoaparatą arba filmavimo kamerą, tai jis greičiausiai nebūtų išmokęs kalbėti.
Na, ir pabaigai, man patikusi lektoriaus frazė:
Kas yra fotografija atsakyti neįmanoma :)
Labai gerai pasirinkta vieta tokiam renginiui ir iš viso gerai, kad apskritai tokiose vietose vyksta renginiai. Pabuvęs supranti, kad tai visai graži vieta, nebesinori vartoti šios įstaigos adreso neigiama prasme ir supranti, kad ten gydosi tokie pat žmonės, kaip ir mes visi, juk nežinia, kas kur papulsime kada nors, ypač, jei domimės šiuolaikine fotografija :)
