Rodomi pranešimai su žymėmis fotografijos istorija. Rodyti visus pranešimus
Su Pasauline fotografijos diena!
Nesvarbu, kokiu būdu fotografija jus džiugina: ar fotografuojate patys, ar lankote parodas, šiandien - Fotografijos diena (ne fotografų!), švenčiam visi!
Visada atėjus tokioms progoms norisi prižadėti rašyti daugiau apie fotografiją, kam ir skirtas šitas tinklaraštis.
Paskutiniu metu į rankas vis patenka įdomesni juostų formatai: prieš kelis mėnesius persirgau 110-uoju, dabar bandau įvaldyti 620-ąjį. Gal apie juos ir planuočiau artimiausią straipsnį.
Gerų kadrų ir kad džiugintų!
Fotografas atsisakė apdovanojimo, kaltas dirbtinis intelektas
Gyvename įdomiais laikais, kai dirbtinis intelektas (DI) ima keisti tai, kaip mes dirbame bei pramogaujame. Kadangi šį tinklarašti rašau ir kaip savotišką metraštį, noriu užfiksuoti vieną svarbų įvykį, kuris įvyko jau seniau, bet turėtų patekti į metraščius.
Yra toks fotografijos konkursas Sony World Photography Awards, kuriame sudalyvavo fotografas iš Berlyno Boris Eldagsen ir laimėjo pirmą vietą šio konkurso Kūrybinės fotografijos kategorijoje.
Nepaisant gerų prizų (5000 JAV dolerių, Sony įrangos, kelionės į Londone vykstančią apdovanojimų ceremoniją), autorius apdovanojimo atsisakė ir prisipažino, kad nuotrauką sukūrė naudodamasis dirbtiniu intelektu.
Visų pirma, fotografas sako, kad nebūtų sąžininga laimėti fotografijos konkursą, kai jo sukurtas kadras buvo sugeneruotas nenaudojant fotoaparato ir šviesos. Šioje vietoje norėčiau ginčytis, nes DI apmokymo kadrai buvo sukurti kameromis ir fiksavo šviesą, bet toks ir buvo autoriaus tikslas - pradėti diskusiją ir ją paspartinti. Diskusija yra apie tai, kad fotografijos konkursuose laikas sukurti naujas kategorijas, kuriose menininkai, kuriantys naudodami DI, galėtų atvirai dalyvauti su savo darbais.
Man labai patiko Boris Eldagsen mintis, kad tradicinė fotografija neturėtų konkuruoti su DI sugeneruotais vaizdais. Fotografas net nevadina savo darbų nuotraukomis (angl. photographs), juos vadina atvaizdais (angl. images).
Boris Eldagsen nuotrauka „The Electrician“
Laimėjęs kadras vadinasi „Elektrikas“, o gal „Elektikė“ (?) ir yra Boris Eldagsen ciklo "PSEUDOMNESIA: Fake Memories" dalis. Šiame cikle autorius nagrinėja pseudomneziją - reiškinį, kurio metu mūsų galvoje susiformuoja netikri prisiminimai įvykių, kurių niekada nebuvo, o mums atrodo, kad juos prisimename.
Originalus straipsnis čia:
https://petapixel.com/2023/04/14/artist-refuses-prize-after-his-ai-image-wins-at-top-photo-contest/
Užsidaro legendinė Fototaisykla
Užsidaro legendinė fototechnikos taisykla, kurioje buvo galima susitaisyti nuo pačių seniausių iki modernių fotoaparatų.
Taisykla buvo įsikūrusi Pylimo g. Vilniuje, vėliau persikraustė į Šiaurės miestelį, o paskutiniu metu veikė prie Savanorių žiedo.
Liaudiškai buvo vadinama „Pas Mečkauską“, o kartais klaidingai „Pas Meškauską“. Taisyklai vadovavo legendinis fototechnikos meistras Algirdas Mečkauskas. Esu pas jį nešęs ne vieną fotoaparatą.
Štai kokią žinutę jie paskelbė savo Feisbuko paskyroje:
Gerbiami klientai, UAB FOTOTAISYKLA nuo 2023-06-01 stabdo savo veiklą, nes nelieka meistrų galinčių taisyti fototechniką. Fototechnikos taisymui jau nepriimame. Prašome iki šios datos atsiimti užsigulėjusią techniką.
Gaila, buvo tikrai gera vieta, o ir alternatyvų nelabai yra, nebent pavieniai meistrai, teks ieškoti.
Praėjusių metų pabaigoje užsidarė dar viena vieta - fotolaboratorija ProFoto, kurioje darydavausi nuotraukas, tai dabar dvigubai liūdna. Bet ieškau naujų laboratorijų, informuosiu, kaip pavyks.
Fotografijai sukako 163 metai... arba daugiau
Jeigu fotografijos istoriją skaičiuosime nuo tokios fotografijos, kaip mes ją daugmaž suprantame dabar, tai fotografijos pradininku laikomas prancūzų dailininkas ir fizikas Luji Dageras (Louis Jacques Mande Daguerre), kurio išradimas - dagerotipija - pirmą kartą viešai buvo pademonstruotas 1839 m. sausio 7 d.
Kaip ir daugelis išradimų, fotografija nuėjo ilgą kelią nuo Senovės Graikijos, viduramžių iki mūsų dienų. Vaizdo projektavimo būdas naudojant camera obcura (dar vadinama pinhole) - kambarį, kurio sienoje pragręžta maža skylutė, buvo žinomas Antikos laikais, jį naudojo viduramžių dailininkai (taip pat ir garsusis Leonardas Davinčis) eskizams piešti. Bet fotografijos atsiradimui reikėjo išrasti būdą vaizdui užfiksuoti, ką ir padarė L. Dageras išrasdamas dagerotipiją - būdą ant šviesai jautriais sidabro junginiais padengtos plokštelės gauti fotografinį vaizdą.
L. Dagero kolega prancūzas Džozefas Niepsas (Joseph Nicephore Niepce) fotografinį vaizdą užfiksavo dar anksčiau - 1826 m., tad fotografijos sukaktis gali būti ir dar solidesnė – 195 metai. Tačiau jo išrastas būdas buvo gana griozdiškas, ekspozicijos trukdavo apie 8 valandas (kai dagerotipijoms užtekdavo "tik" 30 minučių).
Straipsnis apie fotografijos istoriją, priminęs man apie sukaktį, portale lrytas.lt >>>
Lietuva ir Vilnius užima svarbią vietą fotografijos istorijoje. Vilniaus universitete – antrajame pasaulyje – buvo pradėta dėstyti fotografija (pirmiausia buvo pradėta dėstyti Paryžiuje), Vilniaus astronomijos observatorijoje buvo įrengtas antrasis pasaulyje (po Londono) fotografavimo įrenginys, praėjus vos 20 metų nuo fotografijos išradimo Vilniuje jau veikė fotografų studijos, kuriose įamžinti garsių ir paprastų žmonių portretai, buvo fotografuojami Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų vaizdai.
Vienas iš pirmųjų Vilniuje veikusių fotografų – Abdonas Korzonas ne tik fiksavo Vilniaus vaizdus ir miestiečių portretus, bet ir priklausė 1863 m. sukilimo Vilniaus miesto organizacijai, fotografavo 1863 m. sukilimo dalyvius (Jokūbas Geištoras, Zigmantas Sierakauskas), platino jų fotografijas. 1863 m. balandžio mėn. suimtas ir ištremtas į Sibirą. Jo fotoateljė uždaryta, įranga ir fotografijos konfiskuotos.
Juozapas Čekavičius – vienas pirmųjų ne tik Vilniaus, bet ir pirmasis Kijevo vaizdų fotografas. Dirbo Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Pirmasis iš Lietuvos fotografų pradėjo fotografuoti interjerus.
Janas Brunonas Bulhakas (lenk. Jan Brunon Bułhak) – lenkų fotografas, ilgą laiką gyvenęs Vilniuje (1912–1939 metais), knygų apie fotografiją, Vilniaus nuotraukų albumų autorius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas. Parašė keturias knygas apie fotografiją. Įkūrė pirmąją profesionalią Vilniaus fotografijos studiją ir jai vadovavo. Paskelbė daugiau kaip 100 straipsnių fotografijos estetikos klausimais, paliko šimtus vertingų fotografinių vaizdų. 1927 m. Vilniuje įkūrė Fotografijos mėgėjų draugiją ir Vilniaus fotoklubą. Skaitė fotomeno paskaitas Vilniaus Universitete įsteigtai meninės fotografijos katedroje, kuri ir tapo pirmąja profesionalaus fotografijos meno mokykla. Vadino save fotografiku, kitaip tariant, fotomenininku, siekė, kad fotografija taptų pripažinta ir įvertinta profesionalaus meno sritimi.
Fotografija mane žavi (ir) tuo, kad ji per paskutinius kokius 100 metų nuo atsiradimo, techniškai nedaug pasikeitė. Pasiėmęs savo amžiaus ar vyresnį fotoaparatą, įsidedi juostelę, kuri nedaug pakitusi nuo tų laikų, kai ją 1888 m. išrado Džordžas Eastmanas ("Kodak" įkūrėjas), išsiryškini tamsiame kambaryje naudodamas panašius procesus, kokius naudojo žmonės prieš šimtmetį. Šiais laikais, kai viskas labai greitai keičiasi ir mūsų gyvenime vis mažiau pastovumo, šis procesas mane ramina.
Paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“
Šių metų pabaigoje užderėjo nemažai klasikinės fotografijos parodų. Viena iš jų - Vilniaus metraštininko Juozapo Čechavičiaus fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“, kuri atidaryta Vilniaus paveikslų galerijoje.
Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.
Paroda veiks iki 2019 m. kovo 3 d.
Parodos pristatymas Vilniaus paveikslų galerijos svetainėje:
https://www.ldm.lt/artejanti-paroda-juozapas-cechavicius-ir-jo-epocha-fotografijoje/
Straipsnis apie parodą „Verslo žiniose“:
https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/12/06/parodoje--fotografo-j-cechaviciaus-epocha
Straipsnis „Lietuvos žiniose“:
https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/juozapo-cechaviciaus-atradimai-ir-isdaigos/277993
 |
| Juozapas Čechavičius. Šnipiškių Jėzaus koplyčia ir Neris (fragmentas). Apie 1873. VUB |
Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (lenk. Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.
Paroda veiks iki 2019 m. kovo 3 d.
Parodos pristatymas Vilniaus paveikslų galerijos svetainėje:
https://www.ldm.lt/artejanti-paroda-juozapas-cechavicius-ir-jo-epocha-fotografijoje/
Straipsnis apie parodą „Verslo žiniose“:
https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/12/06/parodoje--fotografo-j-cechaviciaus-epocha
Straipsnis „Lietuvos žiniose“:
https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/juozapo-cechaviciaus-atradimai-ir-isdaigos/277993
Su Pasauline fotografijos diena!
 |
| Sasson digital camera, 1975. Photo courtesy of George Eastman House |
Ta proga linkiu apsilankyti šiuo metu veikiančiose fotoparodose:
Energetikos ir technikos muziejuje vyksta Kipro Kaspučio autorinė fotografijų paroda „Šašlykai“,
Nacionalinėje dailės galerijoje - dvi parodos: Izraelio menininko Sharono Ya'ari „Laukų ir miškų pozityvai“ bei Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“.
Dar dalinuosi paskutiniu metu rastais įdomiais straipsniais apie fotografiją:
Apie analoginės fotografijos sugrįžimą,
Interviu su skaitmeninės fotografijos išradėju
Fotografijos parodos NDG - vasara
Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, www.ndg.lt) šiuo metu vyksta dvi didelės fotografijos parodos Sharono Ya‘ari „Miškų ir laukų pozityvai“ ir Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“.
 |
| Adauktas Marcinkevičius. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentė, gimnastė, vėliau – teatro ir televizijos režisierė Irena Žvigaitytė-Bučienė (1940–2001). Vilnius, 1959 |
NDG edukacijos centro gidai liepos 13 ir 27 d. bei rugpjūčio 10 ir 24 d., 17 val. galerijos svečiams, įsigijusiems lankytojo bilietą, ves nemokamas ekskursijas po laikinas ekspozicijas.
Dalyvavimas ekskursijose be registracijos.
Sharonas Ya'ari - Izraelio šiuolaikinis menininkas. „Laukų ir miškų pozityvai“ - viena didžiausių autoriaus personalinių parodų Europoje ir pirmoji Lietuvoje. Tai fotografijos, kuriose nedaug dokumentikai būdingo atsitiktinumo ir spontaniškumo, netgi priešingai - dauguma vaizdų apmąstyti ar net sąmoningai sukonstruoti. Fotografiją autorius pasitelkia kaip priemonę, kuri leidžia koncentruotu vaizdu atskleisti erdvės, vietos, laiko, istorijos sankirtas ir iš šios sankirtos gimstančias prasmes.
Adauktas Marcinkevičius - genialus fotografas, jaunas palikęs šį pasaulį ir virš penkiasdešimties metų buvęs beveik pamirštas - sugrįžta su savo paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Fotografą labiausiai traukė meninė raiška ir, toldamas nuo grynojo dokumentalizmo, jis pasinėrė į poetinius vaizdinius. Nuo anuomet vyravusio socrealizmo kūrėjas stengėsi pabėgti ne ieškodamas novatoriškų sprendimų, o grįždamas į saugią laiko patikrintą patirtį ir kėlė tuos pačius klausimus, kuriuos XX a. pradžioje kėlė fotografijos meno pionieriai: apie vaizdo prasmę, fotografijos meno estetiką ir statusą, fotografo pašaukimą.
Plačiau apie parodas NDG svetainėje:
Planuoju sudalyvauti, rekomenduoju ir jums! :)
Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“: reminiscencijos
Nedažnai apsilankau Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, www.ndg.lt), bet dievaži tikrai norėčiau dažniau. Kiekvieną kartą apsilankęs jaučiuosi dvasiškai praturtėjęs ir įkvėptas. Nežinau, ar todėl, kad retokai lankausi, ar todėl, kad einu į grandiozines parodas, bet reikalo esmės tai nekeičia.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Algimanto Kunčiaus paroda NDG
Tiems kas dar nebuvo, primenu, kad Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“. Ji vyks iki gruodžio 6 d.
Štai ką apie autorių rašo NGD svetainėje:
Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų.
Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų. Išleista albumų, surengta parodų, pelnyta svarių apdovanojimų. Vis dėlto nesuklysime ir sakydami, kad šio autoriaus kūryba mūsų sąmonėje subyrėjusi į fragmentus: kultūros veikėjų portretai, senasis Vilnius, pradingęs kaimo gyvenimas "Sekmadieniuose", atminties architektūra, įamžinta "Reminiscencijų" cikle, jautrūs Lietuvos tolių vaizdai, kino dokumentika, gluminančios vėlyvojo sovietmečio statybų grimasos, rekonstruojamas Gedimino prospektas ar Pašilaičių mikrorajono dangų išmarginęs debesų brukas. Šie ir dar daug nepaminėtų motyvų pabirę tarsi sudužusio indo fragmentai, kuriuos sunku sulipdyti į visumą, o juolab suvokti kaip vieno žmogaus nepertraukiamą kūrybinį procesą.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje šias atskiras detales jungiame į nuoseklų pasakojimą, pristatantį išskirtinę mūsų kultūros asmenybę - fotografą A. Kunčių ir jo ryškų kūrybinį kelią.
Nuoroda į parodos puslapį (darbo laikas ir kt.) >>>
|
| Algimantas Kunčius. Reminiscencijos. Vilnius, Pašilaičiai, 1986 |
Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų.
Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejojame, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų. Išleista albumų, surengta parodų, pelnyta svarių apdovanojimų. Vis dėlto nesuklysime ir sakydami, kad šio autoriaus kūryba mūsų sąmonėje subyrėjusi į fragmentus: kultūros veikėjų portretai, senasis Vilnius, pradingęs kaimo gyvenimas "Sekmadieniuose", atminties architektūra, įamžinta "Reminiscencijų" cikle, jautrūs Lietuvos tolių vaizdai, kino dokumentika, gluminančios vėlyvojo sovietmečio statybų grimasos, rekonstruojamas Gedimino prospektas ar Pašilaičių mikrorajono dangų išmarginęs debesų brukas. Šie ir dar daug nepaminėtų motyvų pabirę tarsi sudužusio indo fragmentai, kuriuos sunku sulipdyti į visumą, o juolab suvokti kaip vieno žmogaus nepertraukiamą kūrybinį procesą.
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje šias atskiras detales jungiame į nuoseklų pasakojimą, pristatantį išskirtinę mūsų kultūros asmenybę - fotografą A. Kunčių ir jo ryškų kūrybinį kelią.
Nuoroda į parodos puslapį (darbo laikas ir kt.) >>>
Įspūdžiai: Tiesioginis pozityvas (paroda Skalvijoje)
Šiandien per pietus nuėjau pažiūrėti Gintauto Trimako parodos „Skalvijoje“. Pateikiu trumpus įspūdžius.
Pagavau save galvojantį, kad parodoje mažai nuotraukų - esame įpratę prie nesibaigiančio nuotraukų srauto, retai stabtelime prie vieno kadro, prie jau peržiūrėto nebegrįžtame. Man patiko didelio formato siaura ryškumo zona ir, kaip Andrejus apibūdino, plastika. Dar patiko, kad žmonės nuotraukose - labai tikri. Dar vienas šių laikų storeotipas, kad nuotraukos yra kažkoks fasadinis dalykas, kad fotografuojantis būtinai reikia būti gražiai apsirengus, pasitempus, papūtus lūpytes - Facebook stiliumi. Gal dėl to parodoje eksponuojamose nuotraukose personažai atrodo kaip iš kito laikmečio, nebūdingai nuoširdūs.
Na, ir pabaigai, kad nebūtų vien liaupsės, parašysiu, ko man trūko. Visų pirma, kavinės erdvė nėra pati geriausia eksponavimui, nes stovi staliukai ir sunku prieiti prie nuotraukos. Gerai, kad kavinėje nieko tuo metu nebuvo, tai galėjau laisviau judėti. Taip pat norėčiau prie kiekvienos nuotraukos pamatyti teksto apie jos atsiradimo istoriją, panaudotas medžiagas ir technikas.
Paroda dar veiks iki šio sekmadienio (rugsėjo 28 d.).
Pagavau save galvojantį, kad parodoje mažai nuotraukų - esame įpratę prie nesibaigiančio nuotraukų srauto, retai stabtelime prie vieno kadro, prie jau peržiūrėto nebegrįžtame. Man patiko didelio formato siaura ryškumo zona ir, kaip Andrejus apibūdino, plastika. Dar patiko, kad žmonės nuotraukose - labai tikri. Dar vienas šių laikų storeotipas, kad nuotraukos yra kažkoks fasadinis dalykas, kad fotografuojantis būtinai reikia būti gražiai apsirengus, pasitempus, papūtus lūpytes - Facebook stiliumi. Gal dėl to parodoje eksponuojamose nuotraukose personažai atrodo kaip iš kito laikmečio, nebūdingai nuoširdūs.
Na, ir pabaigai, kad nebūtų vien liaupsės, parašysiu, ko man trūko. Visų pirma, kavinės erdvė nėra pati geriausia eksponavimui, nes stovi staliukai ir sunku prieiti prie nuotraukos. Gerai, kad kavinėje nieko tuo metu nebuvo, tai galėjau laisviau judėti. Taip pat norėčiau prie kiekvienos nuotraukos pamatyti teksto apie jos atsiradimo istoriją, panaudotas medžiagas ir technikas.
Paroda dar veiks iki šio sekmadienio (rugsėjo 28 d.).
Paroda: Tiesioginis pozityvas (Skalvijoje)
Mano draugas fotografijos entuziastas Andrei Antonau parodą apibūdino trumpai, bet viliojančiai: „Paroda verta dėmesio tikrai. Vaizdai riebūs ir plastiški.“ Turbūt to riebumo ir plastiškumo ir pasigendame šiame sterilios fotografijos su užkeltais kontrastais ir begaline ryškumo zona laikais.
Plačiau apie parodą ir jos inspiracijas pasakoja pats autorius kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“.
Paroda „Tiesioginis pozityvas“ veikia rugsėjo 2–28 d.
Kino centro „Skalvija“ galerija
(A. Goštauto g. 2/15, Vilnius)
Garsių praėjusio amžiaus fotografų asmenukės
Gal pagrindinis skirtumas tik tame, kad dažniausiai fotografai fotografuodavo savo atspindį veidrodyje, o šiais laikais asmenukės daromos nukreipiant objektyvą į save. Gal tai ir yra pagrindinis asmenukės ir autoportreto skirtumas?
Man labai patinka, kad šiuose autoportretuose matosi fotoaparatai, kurie man nemažiau įdomūs negu patys portretai.
http://vk.com/selfportraitvk?z=photo-76627453_339892953%2Fwall-76627453_4
Cianotipija: ne tokia nuodinga, kaip galvojau
Laikas nuo laiko vis išgirsdavau apie cianotipiją - vieną iš senųjų fotoatspaudų darymo technikų. Angliškai ji vadinama (tiems, kas norės daugiau pasigūglinti): cyanotype, blueprint arba sunprint. Kažkodėl vis pagalvodavau, kad būtų įdomu pabandyti, bet juk taip nuodinga! Ta žodžio pradžia "ciano-" turbūt suteikė tokį įspūdį.
Praeitą savaitę sužinojau, kad Beepart galerijoje Pilaitėje atidaroma cianotipijų paroda, o paskui dar paaiškėjo, kad organizuojamos ir cianotipijų spausdinimo dirbtuvės. Nusprendžiau vienu šūviu nušauti du zuikius: pažiūrėti parodą ir pats pabandyti pasidaryti mėlynųjų atspaudų. Viską organizavo Atvirųjų fotografijos dirbtuvių (http://afd.lt/cianotipija/) entuziastai. Šį pavadinimą reiktų įsiminti visiems, kas domisi alternatyviaisiais fotografijos procesais arba nori ką nors egzotiškesnio išsiryškinti ar atsispausdinti.
Sugriuvo visi mano paties susigalvoti mitai apie cianotipiją: tai yra visai nesudėtingas, (beveik) nenuodingas, greitas ir labai įtraukiantis procesas. Labai imponuoja tai, kad fotojautrųjį sluoksnį galima užsitepti ant kokio nori popieriaus: įvairaus dydžio, su skirtingomis faktūromis. Galima ir ant medžiagos ar kitų paviršių. Taip pat labai patiko, kad matosi potėpiai (galima tepti taip, kad nesimatytų), kurie irgi tampa meninės raiškos priemone. Žinoma, praėjus pirmam susižavėjimui, norisi gauti kuo geresnį rezultatą, tada paaiškėja, kad visgi reikia įgudimo užtepant chemikalus (reikia tepti kuo tolygiau, ne per sausai ir ne per šlapiai), taip pat šešto pojūčio parenkant ekspozicijos laiką.
Labai smagu, kad nereikia jokios ypatingos technikos ar prietaisų: truputis chemijos, teptukas, vanduo ir saulė.
Įdedu keletą atspaudų pavyzdžių, atkreipkite dėmesį, kaip skirtingi užtepimai ir skirtingos ekspozicijos įtakoją galutinį vaizdą.
Plačiau apie cianotipiją:
Cianotipija Lietuvoje (dirbtuvės, FaceBook grupė, renginiai ir kt)
Angliškai:
Bendras aprašymas
Chemikalų pasiruošimas
Praeitą savaitę sužinojau, kad Beepart galerijoje Pilaitėje atidaroma cianotipijų paroda, o paskui dar paaiškėjo, kad organizuojamos ir cianotipijų spausdinimo dirbtuvės. Nusprendžiau vienu šūviu nušauti du zuikius: pažiūrėti parodą ir pats pabandyti pasidaryti mėlynųjų atspaudų. Viską organizavo Atvirųjų fotografijos dirbtuvių (http://afd.lt/cianotipija/) entuziastai. Šį pavadinimą reiktų įsiminti visiems, kas domisi alternatyviaisiais fotografijos procesais arba nori ką nors egzotiškesnio išsiryškinti ar atsispausdinti.
 |
| Kai išėjau iš dirbtuvių, jau temo |
Trumpas proceso aprašymas:
1. Daromas skaitmeninis negatyvas. Vaizdas kompiuteryje paverčiamas nespalvotu, negatyviniu, o tada atspausdinamas ant skaidrės (plėvelės). Jei turite tikrą „sidabrinį“ negatyvą, tada skaitmeninio nė nereikia.
2. Pasiruošiamas dviejų geležies druskų mišinys.
3. Paruoštu mišiniu įjautrinamas koks nors paviršius.
4. Prispaudžiamas negatyvas.
5. Kontaktiniu būdu eksponuojama saulės šviesoje (iš čia pavadinimas sunprint) arba UV lempos šviesoje.
6. Atspaudas plaunamas vandenyje ir džiovinamas.
Labai smagu, kad nereikia jokios ypatingos technikos ar prietaisų: truputis chemijos, teptukas, vanduo ir saulė.
Įdedu keletą atspaudų pavyzdžių, atkreipkite dėmesį, kaip skirtingi užtepimai ir skirtingos ekspozicijos įtakoją galutinį vaizdą.
Plačiau apie cianotipiją:
Cianotipija Lietuvoje (dirbtuvės, FaceBook grupė, renginiai ir kt)
Angliškai:
Bendras aprašymas
Chemikalų pasiruošimas
(Ne)tradicinės fotografijos technologijos parodos: šlapias kolodijus ir cianotipija
Šiandien (kovo 20 d.) galerijoje „Meno erdvė“ atidaroma Mindaugo Meškausko ambrotipų, pagamintų šlapio kolodijaus technologija, paroda. Joje eksponuojami įžymių žmonių portretai.
Atvirosios fotografijos dirbtuvių (www.afd.lt) entuziastai Gintas Kavoliūnas ir Egidijus Kabošis galerijoje BEEPART, (Smalinės ir Vydūno g. sankirta, Pilaitėje) pristato savo cianotipijų parodą romantišku pavadinimu "Mėlynoji nuotaika". Pirmą kartą skaitytamas perskaičiau "nuotAka" :) Parodos atidarymas rytoj, kovo 21 d., 18:30. Paroda veiks iki balandžio 13 d. Plačiau apie parodą.
Taip pat galite sudalyvauti cianotipijos kūrybinėse dirbtuvėse (nuo kovo 29 d.), kur galėsite patys prisiliesti prie šios įdomios senoviškos fotografijos technologijos. Kūrybinių dirbtuvių tvarkaraštis ir aprašymas.
Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje
Paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva“ veiks iki 2014 02 16.
Paroda „Lietuvos fotografija iliustruotuose žurnaluose XX a. 7-8 dešimtmečiais“ veiks iki 2014 02 15.
Paroda „90x60. Lietuvos fotografijos parodų plakatai. 1970–1987“ veiks iki 2014 02 16.
40 nuotraukų iš praeities, kurias privalote pamatyti
Paskutinėmis dienomis šia nuoroda visi plačiai dalinasi socialiniuose tinkluose. Jeigu dar nematėte, būtinai pažiūrėkite.
40 nuotraukų iš praeities, kurias privalote pamatyti:
http://www.boredpanda.com/must-see-historic-moments/
40 nuotraukų iš praeities, kurias privalote pamatyti:
http://www.boredpanda.com/must-see-historic-moments/
Balandžio 25-oji - pinhole diena
Sveikinu visus fotografijos entuziastus su pinhole (camera obscura) diena!
Ta proga atnaujinu įžadus pasidaryti pinhole kamerą. Primenu norintiems pasidaryti, kad čia rasite keleto popierinių pinhole kamerų brėžinius.
Ta proga atnaujinu įžadus pasidaryti pinhole kamerą. Primenu norintiems pasidaryti, kad čia rasite keleto popierinių pinhole kamerų brėžinius.
KETVIRTADIENIAIS: Paskaitų ciklas „Fotografijos istorija“ Prospekto galerijoje
Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ fotografijos galerijoje rengiamas nemokamas ketvirtadienio vakarų ciklas, skirtas Lietuvos fotografijos istorijai.Žymus Vilniaus fotografas Janas Bulhakas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ketvirtadieniais pradėjo rengti fotografijos mylėtojų vakarus.
Vakarų metu buvo skaitomos paskaitos iš Vilniaus fotografijos istorijos. Nuo 2010 metų Lietuvos fotomenininkų sąjunga atgaivina ketvirtadienio paskaitų tradiciją ir visiems besidomintiems Lietuvos fotografijos istorija rengia pirmąjį aštuonių paskaitų ciklą.
Vakarus veda: fotografijos, televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis ir fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas.
Tvarkaraštis organizatorių puslapyje:
http://www.photography.lt/lt.php/NAUJIENOS?id=1081&type=2
