Rodomi pranešimai su žymėmis pastebėjimai. Rodyti visus pranešimus
Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“: reminiscencijos
Nedažnai apsilankau Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, www.ndg.lt), bet dievaži tikrai norėčiau dažniau. Kiekvieną kartą apsilankęs jaučiuosi dvasiškai praturtėjęs ir įkvėptas. Nežinau, ar todėl, kad retokai lankausi, ar todėl, kad einu į grandiozines parodas, bet reikalo esmės tai nekeičia.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Ruduo Lietuvoj, o ji - trečia pasaulyje
Lietuvoje labai gražus ruduo, seniai tokio neturėjome, antra spalio pusė, o dar ištisai nelyja, yra gana šilta ir lapai dar nuo medžių nenudraskyti vėjo. Pasigrožėkime rudeniniais Lietuvos vaizdais.
Rudeninį Lietuvos grožį žiūrime čia:
http://thatamazinglife.com/2014/10/15-amazing-photos-of-autumn-in-lithuania/
Pasirodo, keliautojų guru nuomone, Lietuvoje gražu ne tik rudenį. Lonely Planet išrinko Lietuvą kaip vieną iš geriausių šalių 2015 metų kelionėms. Lietuva trečia pagal rekomendacijas pasaulyje ir pirma Europoje (pirmoje vietoje pasaulyje yra Singapūras, antroje - Namibija).
Straipsnį ir nuotraukas apie Lietuvos grožį ir patrauklumą žiūrime čia:
http://www.lonelyplanet.com/best-in-travel/countries/03-lithuania?detail=1
Naujųjų metų naujienos
Visus sveikinu su atėjusiais Naujaisias Metais! Gerų kadrų ir kūrybinio įkvėpimo! O asmeniniame gyvenime linkiu harmonijos ir darnos!
Taip pat nekantrauju pristatyti savo naująjį tinklaraštį www.apiealu.lt
Nusprendžiau, kad reikia atskirti savo du hobius ir apie kiekvieną rašyti atskirame tinklaraštyje. Nuo šiol nuoroda alus.fotografuoju.lt ves į www.apiealu.lt. Įrašai apie alų iš fotografuoju.lt yra perkelti į naująją vietą. Tad ilgai nepristatinėdamas kviečiu apsilankyti!
 |
| A la "cross-process'inis" 2014 metų angeliukas :) |
Nusprendžiau, kad reikia atskirti savo du hobius ir apie kiekvieną rašyti atskirame tinklaraštyje. Nuo šiol nuoroda alus.fotografuoju.lt ves į www.apiealu.lt. Įrašai apie alų iš fotografuoju.lt yra perkelti į naująją vietą. Tad ilgai nepristatinėdamas kviečiu apsilankyti!
Pora pastebėjimų
Pora kadrų iš mano domkrato, t.y. mobiliojo ryšio fotoaparato.
Labai nuoširdus įspėjimas ant kavos aparato Spaudos rūmuose:
P.S. Susipyliau į automobilio langų apiplovimo bakelį, o ne ten, kur jūs pagalvojote :)
Labai nuoširdus įspėjimas ant kavos aparato Spaudos rūmuose:
Marketingo perliukas - langų ploviklis, skirtas išimtinai vyrams. Nėra ką ir bepridurti. Bet ką daryt moteriai, jei tokį nusipirktų? Susipyliau visą, jaučiuosi tikras vyras :)
2010 metų atradimai ir pastebėjimai
Baigiantis metams priimta rašyti apibendrinimus, pastebėjimus ir kitų metų prognozes. Norėčiau pasidalinti praeitų metų atradimais dviejose srityse: fotografijos ir alaus. Taip jau išėjo, kad šis tiklaraštis atspindi šiuos du mano hobius: fotografiją ir alaus gamybą.
Fotografijos srityje atradimas man buvo plati juosta (vidutinis formatas) ir TLR fotoaparatas Lubitel 2. Nustebino, kad plačios juostos yra gana lengvai prieinamos - prekybos centruose nepardavinėja, bet bent jau Vilniuje galima gauti net keliose vietose. Taip pat nustebino, kad C-41 proceso spalvotas plačias juostas ryškina netoli mano namų, labai patogu :) Nespalvotas rankinio proceso juostas ryškinu pats, pradžioje atrodė, kad jos labai plačios, o kai pripratau ir išryškinau siaurą juostelę, ji pasirodė kažkokia per siaura :)
Alaus gėrimo fronte atradimai keli. Iš mažų lietuviško alaus daryklų 2010 metais mėgstamiausias buvo Rinkuškių „Proginis“ alus (ypač nepasterizuotas, pilstomas), o iš užsienietiško nebrangaus alaus - čekiškas HOLBA (buteliais parduodamas Vynotekoje). Dar labai patiko angliški eliai Anglijoje - visi be išimties, kuriuos gėriau. Skanu ir įdomu neišpasakytai!
Šių bepasibaigiančių metų pradžioje pradėjau gaminti alų namuose. Per metus pagaminau 8 partijas po maždaug 20 litrų. Kiekvieną kartą gailiuosi, kad neturiu galimybės gaminti didesnius kiekius, na bet kada nors! Išbandžiau įvairias rūšis: šviesų, tamsų, kvietinį, silpnesnį ir stipresnį. Visi alūs - viršutinės fermentacijos (eliai). Taip pat išbandytos ir įvairios žaliavos: alaus rinkinukai, sausi ir skysti ekstraktai, įvairūs apyniai, o paskutinį alų jau dariau iš grūdų, papildydamas misą ekstraktais. Labai gerą pamoką davė karštą vasara. Rauginant alų temperatūroje artimoje 30°C jis gavosi rūgštus... Apie alaus gamybą daugiau galite paskaityti čia.
Geriausiai pavykusiems kūriniams buvo suteikti vardai (6 iš 8):
„32“, „Nepriklausomybės“, „Tėvo alus“, „L19“, „Šiaurės miestelio pašvaistė“, „Gedimino pilies rudasis elis“.
Tiek atradimų trumpai. Laimingų visiems artėjančių Naujųjų!
Fotografijos srityje atradimas man buvo plati juosta (vidutinis formatas) ir TLR fotoaparatas Lubitel 2. Nustebino, kad plačios juostos yra gana lengvai prieinamos - prekybos centruose nepardavinėja, bet bent jau Vilniuje galima gauti net keliose vietose. Taip pat nustebino, kad C-41 proceso spalvotas plačias juostas ryškina netoli mano namų, labai patogu :) Nespalvotas rankinio proceso juostas ryškinu pats, pradžioje atrodė, kad jos labai plačios, o kai pripratau ir išryškinau siaurą juostelę, ji pasirodė kažkokia per siaura :)
Alaus gėrimo fronte atradimai keli. Iš mažų lietuviško alaus daryklų 2010 metais mėgstamiausias buvo Rinkuškių „Proginis“ alus (ypač nepasterizuotas, pilstomas), o iš užsienietiško nebrangaus alaus - čekiškas HOLBA (buteliais parduodamas Vynotekoje). Dar labai patiko angliški eliai Anglijoje - visi be išimties, kuriuos gėriau. Skanu ir įdomu neišpasakytai!
Šių bepasibaigiančių metų pradžioje pradėjau gaminti alų namuose. Per metus pagaminau 8 partijas po maždaug 20 litrų. Kiekvieną kartą gailiuosi, kad neturiu galimybės gaminti didesnius kiekius, na bet kada nors! Išbandžiau įvairias rūšis: šviesų, tamsų, kvietinį, silpnesnį ir stipresnį. Visi alūs - viršutinės fermentacijos (eliai). Taip pat išbandytos ir įvairios žaliavos: alaus rinkinukai, sausi ir skysti ekstraktai, įvairūs apyniai, o paskutinį alų jau dariau iš grūdų, papildydamas misą ekstraktais. Labai gerą pamoką davė karštą vasara. Rauginant alų temperatūroje artimoje 30°C jis gavosi rūgštus... Apie alaus gamybą daugiau galite paskaityti čia.
Geriausiai pavykusiems kūriniams buvo suteikti vardai (6 iš 8):
„32“, „Nepriklausomybės“, „Tėvo alus“, „L19“, „Šiaurės miestelio pašvaistė“, „Gedimino pilies rudasis elis“.
Tiek atradimų trumpai. Laimingų visiems artėjančių Naujųjų!
Mobilografija: rudens ryto rūkas Vilniuje
Važiuodamas šįryt į darbą gėrėjausi pageltusiais medžių lapais, nušvitusia saule ir pasakiško grožio rūku, kurio neužmuša net mano Samsung C5212 :)
Skaidrių ryškinimas Lietuvoje (E6 procesas)
Laikas nuo laiko fotografuoju su juosta, o kartais su skaidrių juosta. Labai mėgstu skaidrių spalvas ir pačią juostą kaip mediją - smagu žiūrėti išryškintą juostą prieš langą, o jei dar per projektorių... :)
Vienas dalykas, kas atbaidydavo nuo dažnesnio fotografavimo su skaidrių juosta - didelė ryškinimo kaina. Žinojau tik vieną vietą Vilniuje, kas tuo užsiima komerciškai (Procentras), o siauros juostos ryškinimo kaina - 20 Lt. Pradėjau ieškoti pigesnių alternatyvų, bet ilgą laiką nesisekė rasti. Kol neužkliuvo už akių IKI Cewecolor kainininkas. Beveik tuo pat metu draugas sakė pastebėjęs Copy1 kainininką, kur irgi ryškina. Kaina - 9 Lt. Daugiau nei perpus pigiau! Parašiau laiškus su pasiteiravimu, ar tikrai ryškina, iš abiejų įmonių gavau patikinimą, kad tikrai. Ir supratau, kad juostos abiem atvejais yra siunčiamos į tą pačią įmonę Lenkijoje, todėl ir kaina vienoda. Šiek tiek gąsdino nežinomybė, tad nutariau pabandyti, bet... draugas mane aplenkė. Vakar sulaukiau skambučio, sakė jau pasiėme išryškintą juostą, viskas ok, tik viena keistenybė, kad juosta sukarpyta po 4 kadrus, nors aš įpratęs karpyti po 6, nes skeneris po tiek ima ir tokias įmautes naudoju :)
Žodžiu nebeliko jokių kliūčių traukti Fuji Velvia iš šaldytuvo ir užsitaisyti.
Vienas dalykas, kas atbaidydavo nuo dažnesnio fotografavimo su skaidrių juosta - didelė ryškinimo kaina. Žinojau tik vieną vietą Vilniuje, kas tuo užsiima komerciškai (Procentras), o siauros juostos ryškinimo kaina - 20 Lt. Pradėjau ieškoti pigesnių alternatyvų, bet ilgą laiką nesisekė rasti. Kol neužkliuvo už akių IKI Cewecolor kainininkas. Beveik tuo pat metu draugas sakė pastebėjęs Copy1 kainininką, kur irgi ryškina. Kaina - 9 Lt. Daugiau nei perpus pigiau! Parašiau laiškus su pasiteiravimu, ar tikrai ryškina, iš abiejų įmonių gavau patikinimą, kad tikrai. Ir supratau, kad juostos abiem atvejais yra siunčiamos į tą pačią įmonę Lenkijoje, todėl ir kaina vienoda. Šiek tiek gąsdino nežinomybė, tad nutariau pabandyti, bet... draugas mane aplenkė. Vakar sulaukiau skambučio, sakė jau pasiėme išryškintą juostą, viskas ok, tik viena keistenybė, kad juosta sukarpyta po 4 kadrus, nors aš įpratęs karpyti po 6, nes skeneris po tiek ima ir tokias įmautes naudoju :)
Žodžiu nebeliko jokių kliūčių traukti Fuji Velvia iš šaldytuvo ir užsitaisyti.
Linkėjimai iš Bukarešto!
Pirmą kartą lankausi Rumunijoje. Pirmas įspūdis pakeliui iš oro uosto, kad tai labai žalias miestas. Pasirodo, kad kelias iš oro uosto eina per patį žaliausią Bukarešto regioną, o šiaip miestas yra nelabai žalias ir turintis vien iš didžiausių gyventojų tankumų Europoje. Oficialiai čia gyvena 2-2,5 milijono žmonių, neoficialiai – 3 mln. Oro uostas 18 km nuo miesto.
Pakeliui iš oro uosto – Microsoft pastatas (kairėje).
Per viešbučio langą matau Liaudies Parlamento rūmus, kuriuos pastatė Čiaušesku. Tai antras pasaulyje pagal dydį pastatas (pirmasis – Pentagonas JAV).
Rumunijoje visi laidai miestuose – pakabinti ore. Kolegos rumuno teigimu, tai yra priežastis, kodėl pas juos miestuose pigus internetas (max 10EUR).
Liaudies parlamentas naktį. Grįždamas iš senamiesčio sutikau dvi fotografijos entuziastes su štatyvu, kurios mielai juo pasidalino.
Pakeliui iš oro uosto – Microsoft pastatas (kairėje).
Per viešbučio langą matau Liaudies Parlamento rūmus, kuriuos pastatė Čiaušesku. Tai antras pasaulyje pagal dydį pastatas (pirmasis – Pentagonas JAV).
Rumunijoje visi laidai miestuose – pakabinti ore. Kolegos rumuno teigimu, tai yra priežastis, kodėl pas juos miestuose pigus internetas (max 10EUR).
Liaudies parlamentas naktį. Grįždamas iš senamiesčio sutikau dvi fotografijos entuziastes su štatyvu, kurios mielai juo pasidalino.
Dviejų senų juostelių istorijos
Žinodami mano potraukį senai fototechnikai, draugai ir giminės laikas nuo laiko pamalonina mane dovanėlėmis :) Du kartus dovanotuose fotoaparatuose esu radęs eksponuotas juosteles ir jas ryškinęs. Vienu atveju tai buvo juodai balta rusiška CBEMA, o kitu atveju - skaidrė AGFA Chrome 50.
Antru atveju juosta gulėjo fotoaparate apie 10-15 metų. Išryškinus ji buvo pilka... Laboratorijoje paaiškino, kad eksponuotai skaidrei užtenka 10 metų, kad joje esantis vaizdas tiesiog dingtų... Pasilikau atminimui tą juostą ir labai gailėjausi, kad nieko nesigavo, nes buvęs fotoaparato savininkas - jau Anapilyje... O gal visgi žinutė iš Anapus atėjo, tik nemoku jos perskaityti?
Eilinį kartą pasitvirtino, kad sidabras yra sidabras :) Neveltui Lietuvos archyve iki šiol mikrofilmuoja dokumentus į sidabrinę juostą ir archyvuoja. Sako, kad laikys 500 metų.
Pirmoji juosta, sprendžiant iš vėliau atspausdintose nuotraukose užfiksuotų asmenų amžiaus, eksponuota pragulėjo fotoaparate apie 20 metų (gal net ir daugiau). Rezultatas - atsirado didesnis grūdas, gana didelis kontrastas, kai kur trūksta detalumo, bet paskutinis reiškinys galėjo atsirasti ne nuo laiko, bet dėl fotoaparato savybių.
Antru atveju juosta gulėjo fotoaparate apie 10-15 metų. Išryškinus ji buvo pilka... Laboratorijoje paaiškino, kad eksponuotai skaidrei užtenka 10 metų, kad joje esantis vaizdas tiesiog dingtų... Pasilikau atminimui tą juostą ir labai gailėjausi, kad nieko nesigavo, nes buvęs fotoaparato savininkas - jau Anapilyje... O gal visgi žinutė iš Anapus atėjo, tik nemoku jos perskaityti?
Eilinį kartą pasitvirtino, kad sidabras yra sidabras :) Neveltui Lietuvos archyve iki šiol mikrofilmuoja dokumentus į sidabrinę juostą ir archyvuoja. Sako, kad laikys 500 metų.
