Fotografuoju.lt

Nedažnai apsilankau Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, www.ndg.lt), bet dievaži tikrai norėčiau dažniau. Kiekvieną kartą apsilankęs jaučiuosi dvasiškai praturtėjęs ir įkvėptas. Nežinau, ar todėl, kad retokai lankausi, ar todėl, kad einu į grandiozines parodas, bet reikalo esmės tai nekeičia.


Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.

Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.

Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.


Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).


Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.


Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:

A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.


Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.

Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.

Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.

Šiandien per pietus nuėjau pažiūrėti Gintauto Trimako parodos „Skalvijoje“. Pateikiu trumpus įspūdžius.


Pagavau save galvojantį, kad parodoje mažai nuotraukų - esame įpratę prie nesibaigiančio nuotraukų srauto, retai stabtelime prie vieno kadro, prie jau peržiūrėto nebegrįžtame. Man patiko didelio formato siaura ryškumo zona ir, kaip Andrejus apibūdino, plastika. Dar patiko, kad žmonės nuotraukose - labai tikri. Dar vienas šių laikų storeotipas, kad nuotraukos yra kažkoks fasadinis dalykas, kad fotografuojantis būtinai reikia būti gražiai apsirengus, pasitempus, papūtus lūpytes - Facebook stiliumi. Gal dėl to parodoje eksponuojamose nuotraukose personažai atrodo kaip iš kito laikmečio, nebūdingai nuoširdūs.

Na, ir pabaigai, kad nebūtų vien liaupsės, parašysiu, ko man trūko. Visų pirma, kavinės erdvė nėra pati geriausia eksponavimui, nes stovi staliukai ir sunku prieiti prie nuotraukos. Gerai, kad kavinėje nieko tuo metu nebuvo, tai galėjau laisviau judėti. Taip pat norėčiau prie kiekvienos nuotraukos pamatyti teksto apie jos atsiradimo istoriją, panaudotas medžiagas ir technikas.

Paroda dar veiks iki šio sekmadienio (rugsėjo 28 d.).

Laikas nuo laiko vis išgirsdavau apie cianotipiją - vieną iš senųjų fotoatspaudų darymo technikų. Angliškai ji vadinama (tiems, kas norės daugiau pasigūglinti): cyanotype, blueprint arba sunprint. Kažkodėl vis pagalvodavau, kad būtų įdomu pabandyti, bet juk taip nuodinga! Ta žodžio pradžia "ciano-" turbūt suteikė tokį įspūdį.

Praeitą savaitę sužinojau, kad Beepart galerijoje Pilaitėje atidaroma cianotipijų paroda, o paskui dar paaiškėjo, kad organizuojamos ir cianotipijų spausdinimo dirbtuvės. Nusprendžiau vienu šūviu nušauti du zuikius: pažiūrėti parodą ir pats pabandyti pasidaryti mėlynųjų atspaudų. Viską organizavo Atvirųjų fotografijos dirbtuvių (http://afd.lt/cianotipija/) entuziastai. Šį pavadinimą reiktų įsiminti visiems, kas domisi alternatyviaisiais fotografijos procesais arba nori ką nors egzotiškesnio išsiryškinti ar atsispausdinti.

Kai išėjau iš dirbtuvių, jau temo

Sugriuvo visi mano paties susigalvoti mitai apie cianotipiją: tai yra visai nesudėtingas, (beveik) nenuodingas, greitas ir labai įtraukiantis procesas.  Labai imponuoja tai, kad fotojautrųjį sluoksnį galima užsitepti ant kokio nori popieriaus: įvairaus dydžio, su skirtingomis faktūromis. Galima ir ant medžiagos ar kitų paviršių. Taip pat labai patiko, kad matosi potėpiai (galima tepti taip, kad nesimatytų), kurie irgi tampa meninės raiškos priemone. Žinoma, praėjus pirmam susižavėjimui, norisi gauti kuo geresnį rezultatą, tada paaiškėja, kad visgi reikia įgudimo užtepant chemikalus (reikia tepti kuo tolygiau, ne per sausai ir ne per šlapiai), taip pat šešto pojūčio parenkant ekspozicijos laiką.

Trumpas proceso aprašymas:
1. Daromas skaitmeninis negatyvas. Vaizdas kompiuteryje paverčiamas nespalvotu, negatyviniu, o tada atspausdinamas ant skaidrės (plėvelės). Jei turite tikrą „sidabrinį“ negatyvą, tada skaitmeninio nė nereikia.
2. Pasiruošiamas dviejų geležies druskų mišinys.
3. Paruoštu mišiniu įjautrinamas koks nors paviršius.
4. Prispaudžiamas negatyvas.
5. Kontaktiniu būdu eksponuojama saulės šviesoje (iš čia pavadinimas sunprint) arba UV lempos šviesoje.
6. Atspaudas plaunamas vandenyje ir džiovinamas.

Labai smagu, kad nereikia jokios ypatingos technikos ar prietaisų: truputis chemijos, teptukas, vanduo ir saulė.

Įdedu keletą atspaudų pavyzdžių, atkreipkite dėmesį, kaip skirtingi užtepimai ir skirtingos ekspozicijos įtakoją galutinį vaizdą.



Plačiau apie cianotipiją:
Cianotipija Lietuvoje (dirbtuvės, FaceBook grupė, renginiai ir kt)

Angliškai:
Bendras aprašymas
Chemikalų pasiruošimas

Jūsų dėmesiui filmukas iš Pakruojo amatų, muzikos ir alaus festivalio, kuriame "Alaus brolijos" seniūnas Vidmantas Laurinavičius įteikia geriausio alaus apdovanojimus aludariams:
http://www.youtube.com/watch?v=awN2MO0PA_E

Publikos pageidavimu įdedu alaus įvertinimų lentelę (paspaudus išsididina):

"Aludarių taurės 2013" dalyviai, teisėjai ir organizatoriai

Pagaliau pavyko sumontuoti filmuką iš aludarių konkurso "Aludarių taurė 2013". Filmuotoje medžiagoje pamatysite vaizdus iš alaus vertinimo sesijų, interviu su organizatoriais bei teisėjais. Tikiuosi, kad pavyks pajusti "Alaus namuose" buvusią atmosferą.
Konkurso apdovanojimų ceremonija bus pristatoma kaip atskiras filmukas.

YouTube nuoroda:
http://youtu.be/_Dj2n3en4JI

Visų pirma, visus su Kalėdom!

Ta proga - vaizdo reportažas iš Vilniaus aludarių klubo (VAK) kalėdinio renginio "Parodyk ką gali":
http://www.youtube.com/watch?v=cF3JWgX4cQk

Plačiau apie renginį galite paskaityti tinklaraštyje "Alus alus":
http://alusalus.lt/2012/12/vak-2012-12-parodyk-ka-gali/

Gražių švenčių!

CAMRA organizacijos akreditacija Salutation pabe Nottingham'e

Restorane:
- What beers do you have?
- You want lager or beer?
- ...beer!
- We have Pale Ale and Guiness.
- Pale Ale!

Buvo laikai, kai angliškas neapyniuotas alus buvo vadinamas ale, o europietiškas apyniuotas - beer. Nors gal ir gerai viskas apsivertė: į elį deda apynių ir jis pasidarė panašus į tuometinį europietišką alų, kuris irgi buvo elis, tik su apyniais :)

Kolega anglas seniausiame pasaulyje pub'e "Salutation" (est. 1121 m.):
- I don't drink this beer, I like only cask ales, it is not even a beer, it is coming from the keg... (apie Johny Smith's extra smooth).

Ką čia ir bepridursi, jei pas mus būtų Johny Smith'o, tai imčiau net ir skardinėse, o jie matai gali rinktis... :)

Sakoma, kad du kartai, tai atsitiktinumas, o trys iš eilės - jau tendencija. Po truputį tampu portalo suru.lt etatiniu mėnuojuodaraginiu fotografu :)

Mėnuo juodaragis 2011, kaukės iš ispanų Arnica pasirodymo

Šiais metais MJR man šiek tiek trūko daugiau metalo, na bet bendras vyksmas, kaip visada buvo liuks. Labai didelis pagyrimas organizatoriams už gyvą alų (tiek jo turėjimą, tiek pono Čižo paskaitas apie alaus gamybą), nes pramoninė sintetika iš esmės kertasi su MJR idėja: negi gersi tokį skystimą tik ką apsismilkęs senoviškais baltiškais smilkalais bei pasiklausęs dvasingos muzikos.

Šiek tiek blogai nuteikė žinios apie vagystes iš palapinių, bet tfu tfu tfu apie tai sužinojau tik iš žiniasklaidos, t.y. suru.lt, o pats tai galvojau gal net mašinos nerakint. Pasirodo visur reikia saugotis, et...

Šiemet paskaičiavau ir supratau, kad tai buvo mano „jubiliejinis“ - dešimtasis Juodaragis iš eilės. Gaila jau žinau, kad kitais metais negalėsiu dalyvaut...

Reportažas iš MJR (tekstas Maksimo Tapyro, nuotraukos mano):
http://www.suru.lt/menuo-juodaragis-2011/

Straipsnius apie alų, kurie yra labiau specializuoti ir mažiau įdomūs plačiajai auditorijai, pradėjau rašyti atvirasalus.lt tinklaraštyje, fotografuoju.lt dėsiu tik nuorodas į tokius straipsnelius.

215 g šviežių apynių :)

Liepos 23-24 dienomis Kazlų Rūdos savivaldybėje, Guobų kaime vyko namų aludarių suvažiavimas"Guobalynas 2011".  Pagrindiniai susiėjimo tikslai buvo namų aludarių susipažinimas, bendravimas (ne virtualus :)), keitimasis patirtimi ir alumi ir be abejonės - varžytuvės. Šiais metais aludariai rungėsi keturiose alaus kategorijose: kvietinio, sauso stauto, ESB (Extra Special Bitter) ir eksperimentinio.

Nors šeštadienis oro prasme buvo pati prasčiausia savaitės, o gal ir viso mėnesio diena, susitikimas praėjo šiltoje atmosferoje, pradžioje vyko prisistatymas-susipažinimas ir broliško bokalo „ratukas“.

Renginio šeimininkas Darius sako sveikinimo kalbą

Dar viena naudinga programos dalis - naujų apynių pristatymas, kurio metu buvo galima pačiupinėti ir pauostyti visokių naujienų ir įdomybių.

Apynių pristatymas-uostymas

Juokavome, kad gerai būtų išvirti alų su tais apyniais, kurie lieka nuo uostymo, bet tik po laiko supratau, kad reikėjo juos susirinkti ir tikrai kažką su jais padaryti - būtų nepakartojamas derinys.
Papildymas: kaip paaiškėjo vėliau, „apynių kokteilis“ buvo atiduotas Mantui. Lauksime rezultato.

Grįžtu prie konkurso. Kvietinio kategorijoje nugalėjęs heffeweizen tipo kvietinis alus stipriai išsiskyrė iš kitų pateiktų šiai kategorijai. Jis atitiko stilių tiek savo spalva, tiek kvapu, tiek skoniu - tikrai geras stiliaus pavyzdys. Iš viso į šioje kategorijoje dalyvavo 7 aludariai (vienas aludaris į kategoriją galėjo pateikti tik vieną savo gamintą rūšį).

Sauso stauto kategorijoje dalyvavo tik 4 aludariai, stipriai konkuravo 2. Net ir po nugalėtojų paskelbimo netilo diskusijos, kuris stautas buvo vertas pirmos vietos, vyko masinė degustacija, bet nugalėtojų niekas neteis :) Nugalėjo aludario Konung „Penktadienio 13-osios stautas“.

ESB kategorijoje dalyvavo net 11 alaus gamybos entuziastų! Teisėjams buvo darbo ir atsigėrimo :) Beje, šio Guobalyno metu buvo atrasta nauja profesija - "damušėjas", kuris užbaigia alų, likusį nuo teisėjų. Beje, labai geras būdas neteisėjaujant paragauti visų varžytuvėse dalyvaujančių alaus rūšių.

Teisėjų komisijos darbas, Kvietinio kategorija

Eksperimentinio alaus kategorijoje nugalėjo Mėlynių alus „Blueberry dreams“. Šis alus buvo išrinktas ir absoliučiu šių metų nugalėtoju (surinko daugiausia vertintojų taškų). Mėlynių spalvos, stipriai gazuotas - labai neįprastas.

Publika laukia konkurso rezultatų

Kategorijų nugalėtojai gavo po suvenyrinį kamštelį, o absoliučiam nugalėtojui buvo įteikta labai sunki žalvarinė taurė - tikrąja to žodžio prasme svarus prizas :)
Beje, reiktų paminėti aludarį Runcę (Šarūną), kurio beveik visose kategorijose užėmė antrąją arba trečiąją vietą. Ščiogolevaitės sindromas? Nenusimink Runce, tu dar jaunas - viskas prieš akis ;)

Absoliučios kategorijos nugalėtojas Artis su taure

Nugalėtojai:
Kvietinis - Darius (Darenkas, Kauno namų aludarių klubas),
Sausas stautas - Andrius (Konung, Vilniaus namų aludarių klubas), „Penktadienio 13-osios stautas“,
ESB - Saulius (Tikro alaus draugija),
Eksperimentinis alus ir geriausias Guobalyno 2011 alus - Artūras (Artis, Vilniaus namų aludarių klubas), „Blueberry dreams“.

Beje, Guoablyne vyko ne tik alaus gamybos, bet ir kulinarijos šedevrų demonstravimas. Manto troškinys buvo gaminamas (salinamas) ant laužo keliais valandas, stipriai prieskoniuotas, su daug kūno, geras aromatas, o svarbiausia šio patiekalo buvo daug! Tie, kuriems ryte skaudėjo galvą, nusprendė, kad: „čia nuo troškinio“ :)


Renginys praėjo įdomiai ir sklandžiai, netgi su mistikos prieskoniu, pvz.: niekas nežino ir neprisipažino, kur dingo Giedriaus ruginis alus, ryte rasta tik jo etiketė beplaukiojanti šaldymo vonelėje... Iki kitų metų!

Kovo 20 d. ankstyvapavasariškai vėsų, bet saulėtą sekmadienį Fluxus Ministerijoje pačioje Vilniaus širdyje vyko soliaografijos seminaras ir kūrybinės dirbtuvės („workshopas“). Renginio metu dalyviai sužinojo apie pinhole fotoaparatų gamybos principus, o taip pat apie jų panaudojimą soliaografijai. Kiekvienas pasigamino bent po vieną aparatą iš fotojuostos konteineriuko ir paliko juos vykdyti ekspoziciją ant Fluxus Ministerijos stogo.

Pagaminti pinhole fotoaparačiukai soliaografijai, fone - laiptai, vedantys ant stogo :)

Kas yra soliaografija, trumpai ir aiškiai  aprašyta seminaro lektoriaus Ado Vasiliausko (pbg) soliaografijos puslapyje http://www.area.lt/solia/:
Soliaografija - fotografijos šaka, kurios pagrindinis tikslas yra fiksuoti saulės judėjimą. Fotografavimo procesas labai nesudėtingas, bet trunkantis pakankamai ilgai. Viskas, ko reikia, yra sandari dėžutė su negatyviniu fotopopieriumi, pradurta labai maža (0.2mm) skylutė ir šio pinhole fotoaparato įtaisymas saulėtoje vietoje 5-6 mėnesiams. Po šio laiko tarpo ištraukus fotopopierių iškart matomas negatyvinis vaizdelis, kuris be jokio papildomo apdorojimo (ryškinimo/fiksavimo) skanuojamas ir paverčiamas pozityvu.

Fotoentuziastams atsiveria Vilniaus vaizdai

Tvirtai pritvirtintas fotoaparačiukas

Soliaografijos nuotraukose matosi kiekvienos dienos saulės kelias per dangų. Tarpai tarp linijų reiškia, jog saulės tą dieną nebuvo, o tarpeliai ant pačios linijos - jog buvo debesuota.

Svarbiausia nenusipjauti pirštų, - perspėjo lektorius

Kūrybinės dirbtuvės buvo labai įdomios ir smagios - svarbiausia buvo nenusipjauti pirštų, o visa kita - gana lengvai ėjosi, užsiėmimas kaip tik sekmadieniui. Kabindami savo sukurtus fotoaparačiukus ant stogo, gal per daug įsijautėm su bėgiojimu po stogą ir šūkavimu, tad nusileidus teko pabendrauti su policijos pareigūnais, kurie labai gerai atliko savo darbą: pamatę, kad supratingi žmonės susirinko, mus įspėjo ir gražiai išsiskyrėm.

Mano pinholas ir mano kojos, už tvorelės - Gedimino prospektas

Pasigaminau tris fotografavimo prietaisus, du palikau ant Fluxus Ministerijos stogo, o vieną pritaisiau prie savo lango, kad galėčiau laikas nuo laiko pasigėrėti eksponavimo procesu.

Pasibaigus pusmetį trunkančiai ekspozicijai, yra minčių surengti seminaro dalyvių darbų parodą, o kol kas Fluxus Ministerijoje (Gedimino pr. 27, Vilnius), 3 aukšte iki kovo 24 d. dar galite suspėti pamatyti Ado soliaografijų parodą „Saulės kelias“.

Reportažas apie seminarą Ado (pbg) tinklaraštyje:
http://pbg.livejournal.com/479809.html

Daugiau žinių apie soliaografiją bus po pusmečio, kai ateis laikas uždaryti „objektyvo užuolaidą“ :)

Jau antrus metus iš eilės (tampa tradicija?) žurnalistinis tinkalraštis www.suru.lt iliustravo straipsnį paie festivalį "Mėnuo juodaragis" mano nuotraukomis:
http://www.suru.lt/menuo-juodaragis%E2%80%992010-lietus-online/#more-17619

Šį kartą nuotraukų nedaug, nes turėjau tik Fuji Finepix F31d, o taip pat oras buvo ne pats palankiausias fotografavimui. Užtad kokia patirtis traukiant mašinas iš purvyno! :) "Mėnuo juodaragis" visada kuo nors nustebina. Jau laukiu kito!

Paskutinės keturios nuotraukos darytos Alesios, na tos kur pačios meniškiausios :)

Pirmą kartą lankausi Rumunijoje. Pirmas įspūdis pakeliui iš oro uosto, kad tai labai žalias miestas. Pasirodo, kad kelias iš oro uosto eina per patį žaliausią Bukarešto regioną, o šiaip miestas yra nelabai žalias ir turintis vien iš didžiausių gyventojų tankumų Europoje. Oficialiai čia gyvena 2-2,5 milijono žmonių, neoficialiai – 3 mln. Oro uostas 18 km nuo miesto.

Pakeliui iš oro uosto – Microsoft pastatas (kairėje).

Per viešbučio langą matau Liaudies Parlamento rūmus, kuriuos pastatė Čiaušesku. Tai antras pasaulyje pagal dydį pastatas (pirmasis – Pentagonas JAV).

Rumunijoje visi laidai miestuose – pakabinti ore. Kolegos rumuno teigimu, tai yra priežastis, kodėl pas juos miestuose pigus internetas (max 10EUR).

Liaudies parlamentas naktį. Grįždamas iš senamiesčio sutikau dvi fotografijos entuziastes su štatyvu, kurios mielai juo pasidalino.

Kaip žadėjau pirmojoje reportažo dalyje, skelbiu interviu su „Kazys rocks“ organizatoriumi vyr. fotografu Mantu.

„Kazys rocks“ – kas tai per renginys, kokia jo pagrindinė idėja? Kas jį organizavo, kas yra idėjos autorius?
Pirma, tai gal aš „Kazys rocks“ nevadinčiau renginiu. Tai buvo savaitgalio vyksmas, kuriame visi dalyvavo ir buvo to vyksmo sūkuryje. Netgi tie, kurie atėjo tik pažiūrėti parodėlės, sudalyvavo vyksme atidarydami parodėlę. O improvizuoti atidarymai vykdavo su kiekvienais užsukusiais į kiemelį.

Įdėja - susirinkti draugams ir smagiai praleisti Kaziuko mugės savaitgalį. Sudalyvauti savaip mugėje, fotografuojant mugę juostiniais fotoaparatais, ryškinant juostas ir galiausiai papuošiant senamiesčio kiemelį savom nuotraukom. Be viso to buvo gera proga prisiminti (pažinti) juostinę fotografiją.

Važiuodami per automobilio langą dar spėjame nufotografuoti Smart’o avariją Šiaurės miestelyje.

Atvykus į parodą Vilniaus senamiestyje, pasitiko svetingas šeimininkas vyr. fotografas.

Tada vyko parodos atidarymas, kuriame dalyvavo vis dalyviai – juostelės kirpimas. Šiuo atveju tai buvo fotojuostelė. Beje, dvi tokios nesigavusios juostelės, kaip eksperimentavimo ir analoginio proceso žavesio simbolis, kabėjo kartu su nuotraukomis.

Žiūrovai buvo gerai nusiteikę :)

Kolega estas sudainavo giesmę estiškai, skirtą „Kazys rocks“ organizatoriui, šis savo ruožtu atsakė lietuvių liaudies daina „Reikia draugą turėti“.

Senamiestis – puiki vieta tokiems renginiams, labai dvasingai nuteikia pati aplinka: laiptai, balkonai, kitos architektūrinės detalės. Jei nebūtų buvę taip šalta, tai būtume pasilikę ilgėliau.

Netrukus antroje reportažo dalyje - interviu su „Kazys rocks“ organizatoriumi vyr. fotografu Mantu.

Straipsnis perkeltas į tinklaraštį ApieAlu.lt:
http://www.apiealu.lt/2010/03/reportazas-alaus-gamyba-namuose-2-dalis.html