Rodomi pranešimai su žymėmis reportažas. Rodyti visus pranešimus
Algimanto Kunčiaus paroda „Vaizdaraščiai“: reminiscencijos
Nedažnai apsilankau Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, www.ndg.lt), bet dievaži tikrai norėčiau dažniau. Kiekvieną kartą apsilankęs jaučiuosi dvasiškai praturtėjęs ir įkvėptas. Nežinau, ar todėl, kad retokai lankausi, ar todėl, kad einu į grandiozines parodas, bet reikalo esmės tai nekeičia.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš svetingojo savaitgalio, skirto Algimanto Kunčiaus parodos „Vaizdaraščiai“ uždarymui. Tai nebus kažkokia rimta apžvalga, labiau mano asmeniniai potyriai bei inspiracijos po apsilankymo joje.
Svetingasis savaitgalis reiškia, kad parodos bilietas parduodamas už simbolinę kainą, vyksta nemokamos ekskursijos bei kiti renginiai. Apskritai sunku apibūdinti, kur aš sudalyvavau tą šeštadienį. Tai buvo ištisinis kažko veikimas, prabuvau 4 valandas ir vos sugebėjau prisiversti išeiti. Beje, apie bilieto kainą (0,20 Eur), įdomu buvo stebėti, kai atėję užsieniečiai žiūrėjo į lentelę su užrašytu įėjimo mokesčiu ir negalėjo patikėti, turbūt pagalvojo, kad Lietuvoje labai gera gyventi, kai tokios kainos :) Taip pat sutikau vieną seną pažįstamą, kuri buvo pasipiktinusi tokia kaina ir sakė, kad meno taip pigiai pardavinėti negalima, jau geriau iš vis veltui daryti.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi sudalyvauti ekskursijoje, kur gidė padeda giliau pažvelgti į kūrinius, supažindina su jų sukūrimo aplinkybėmis. Susidėlioja pilnesnis ir gilesnis vaizdas. Po ekskursijos buvome pakviesti sudalyvauti fotografijos dirbtuvėse - pafotografuoti momentiniais fotoaparatais. Vienas iš A. Kunčiaus fotografijos ciklų vadinasi „Reminiscencijos“, tai buvome pakviesti pafotografuoti savo reminiscencijas.
Fotografavome senais Polaroid'ais ir naujais Fuji'ais, kiekvienas turėjome po maždaug 10 kadrų. Man teko Fujifilm Instax 210. Paskui čia pat susiklijavome savo parodą, kuri veiks iki gruodžio 10 d. (ant stiklinės sienos, pakeliui į kavinę).
Buvo įdomu stebėti, kaip ta pati paroda skirtingai inspiravo skirtingus žmones ir kokių gražių nuotraukų jie padarė, koks skirtingas visų mūsų matymas: vieni mato detales, kiti bendrą vaizdą, treti ieško tam tikro turinio.
Kelios mintys, kilusios vaikščiojant po parodą:
A. Kunčius labai įdomus kaip metraštininkas. Pradėjęs fotografuoti septintajame dešimtmetyje, jis fotografuoja iki šiol. Tai, kad naudoja juodai baltą vaizdą suteikia jo darbams tęstinumą ir tiesą pasakius, nepajutau „naujųjų laikų“ lūžio, viskas natūraliai ir vientisai gula ant sienų. Kažkur skaičiau, kad jis nemėgsta reportažo, todėl ir parašiau „metraštininkas“, o taip pat reiktų pridurti, kad „rašė“ jis perleisdamas per savo prizmę ir kai kuriuos dalykus parodydamas visai kitoje šviesoje nei pamatytų paprastas praeivis. Labai įstrigo naujųjų Vilniaus rajonų statybos, kurios primena griuvėsius arba Rytuose niekaip nebaigiamus statyti namus, kur vis prilipdomas dar ir dar vienas aukštas.
Vienas įspūdis labai asmeniškas. Palangos supynių parkelis prie buvusio „Jūratės“ baseino, pakeliui link pliažo. Su mama visada ten eidavom pasisupti pakeliui į paplūdimį, visada norėdavau užsukti „į supynes“, man tada atrodė kaip gražiausias atrakcionų parkas. Kai dabar pažiūrėjau - galvą ten galima buvo nusisukti, o tie betoniniai rentiniai su skylėmis - neįtikėtinas žaidimų atributas žiūrint šių dienų akimis. Ir norint tai suprasti, nereikėjo jokių žodžių - tik tam tikro fotografavimo „kampo“.
Kai kur nuotraukos sukabintos ne chronologine tvarka: kabo 1975 m. daryta nuotrauka greta su 2005 metų vaizdu. Iš vienos pusės atrodo, kaip viskas pasikeitė per tą laiką, o kituose kadruose - sunku atskirti, ar kadras darytas prieš penkis, ar prieš trisdešimt penkis metus. Jei jau kalbu apie Palangą, tai paplūdimyje ne tiek jau daug tų pokyčių. Išorinių yra, bet nusimetę išorinius atributus nuogi mes atrodome panašiai tiek tada, tiek dabar.
Autorius demonstruoja labai aukštą techninį lygį, dauguma atspaudų daryti jo paties. Kai kurie kadrai tokie detalūs, kad atrodo kaip grafikos darbai. Tik gaila, kad anksčiau nebuvo galimybių spausti didesnius atvaizdus. Vaikščiodamas po parodą pagalvojau, kad galima būtų vesti grupes ir vesti teorinių pagrindų kursą. Kaip gražiai prisirišama prie vertikalių, perspektyvos, naudojamos vedančiosios linijos, natūralūs rėmeliai, daugiaplaniškumas, ilgas išlaikymas ir kt.
Įspūdžiai: Tiesioginis pozityvas (paroda Skalvijoje)
Šiandien per pietus nuėjau pažiūrėti Gintauto Trimako parodos „Skalvijoje“. Pateikiu trumpus įspūdžius.
Pagavau save galvojantį, kad parodoje mažai nuotraukų - esame įpratę prie nesibaigiančio nuotraukų srauto, retai stabtelime prie vieno kadro, prie jau peržiūrėto nebegrįžtame. Man patiko didelio formato siaura ryškumo zona ir, kaip Andrejus apibūdino, plastika. Dar patiko, kad žmonės nuotraukose - labai tikri. Dar vienas šių laikų storeotipas, kad nuotraukos yra kažkoks fasadinis dalykas, kad fotografuojantis būtinai reikia būti gražiai apsirengus, pasitempus, papūtus lūpytes - Facebook stiliumi. Gal dėl to parodoje eksponuojamose nuotraukose personažai atrodo kaip iš kito laikmečio, nebūdingai nuoširdūs.
Na, ir pabaigai, kad nebūtų vien liaupsės, parašysiu, ko man trūko. Visų pirma, kavinės erdvė nėra pati geriausia eksponavimui, nes stovi staliukai ir sunku prieiti prie nuotraukos. Gerai, kad kavinėje nieko tuo metu nebuvo, tai galėjau laisviau judėti. Taip pat norėčiau prie kiekvienos nuotraukos pamatyti teksto apie jos atsiradimo istoriją, panaudotas medžiagas ir technikas.
Paroda dar veiks iki šio sekmadienio (rugsėjo 28 d.).
Pagavau save galvojantį, kad parodoje mažai nuotraukų - esame įpratę prie nesibaigiančio nuotraukų srauto, retai stabtelime prie vieno kadro, prie jau peržiūrėto nebegrįžtame. Man patiko didelio formato siaura ryškumo zona ir, kaip Andrejus apibūdino, plastika. Dar patiko, kad žmonės nuotraukose - labai tikri. Dar vienas šių laikų storeotipas, kad nuotraukos yra kažkoks fasadinis dalykas, kad fotografuojantis būtinai reikia būti gražiai apsirengus, pasitempus, papūtus lūpytes - Facebook stiliumi. Gal dėl to parodoje eksponuojamose nuotraukose personažai atrodo kaip iš kito laikmečio, nebūdingai nuoširdūs.
Na, ir pabaigai, kad nebūtų vien liaupsės, parašysiu, ko man trūko. Visų pirma, kavinės erdvė nėra pati geriausia eksponavimui, nes stovi staliukai ir sunku prieiti prie nuotraukos. Gerai, kad kavinėje nieko tuo metu nebuvo, tai galėjau laisviau judėti. Taip pat norėčiau prie kiekvienos nuotraukos pamatyti teksto apie jos atsiradimo istoriją, panaudotas medžiagas ir technikas.
Paroda dar veiks iki šio sekmadienio (rugsėjo 28 d.).
Cianotipija: ne tokia nuodinga, kaip galvojau
Laikas nuo laiko vis išgirsdavau apie cianotipiją - vieną iš senųjų fotoatspaudų darymo technikų. Angliškai ji vadinama (tiems, kas norės daugiau pasigūglinti): cyanotype, blueprint arba sunprint. Kažkodėl vis pagalvodavau, kad būtų įdomu pabandyti, bet juk taip nuodinga! Ta žodžio pradžia "ciano-" turbūt suteikė tokį įspūdį.
Praeitą savaitę sužinojau, kad Beepart galerijoje Pilaitėje atidaroma cianotipijų paroda, o paskui dar paaiškėjo, kad organizuojamos ir cianotipijų spausdinimo dirbtuvės. Nusprendžiau vienu šūviu nušauti du zuikius: pažiūrėti parodą ir pats pabandyti pasidaryti mėlynųjų atspaudų. Viską organizavo Atvirųjų fotografijos dirbtuvių (http://afd.lt/cianotipija/) entuziastai. Šį pavadinimą reiktų įsiminti visiems, kas domisi alternatyviaisiais fotografijos procesais arba nori ką nors egzotiškesnio išsiryškinti ar atsispausdinti.
Sugriuvo visi mano paties susigalvoti mitai apie cianotipiją: tai yra visai nesudėtingas, (beveik) nenuodingas, greitas ir labai įtraukiantis procesas. Labai imponuoja tai, kad fotojautrųjį sluoksnį galima užsitepti ant kokio nori popieriaus: įvairaus dydžio, su skirtingomis faktūromis. Galima ir ant medžiagos ar kitų paviršių. Taip pat labai patiko, kad matosi potėpiai (galima tepti taip, kad nesimatytų), kurie irgi tampa meninės raiškos priemone. Žinoma, praėjus pirmam susižavėjimui, norisi gauti kuo geresnį rezultatą, tada paaiškėja, kad visgi reikia įgudimo užtepant chemikalus (reikia tepti kuo tolygiau, ne per sausai ir ne per šlapiai), taip pat šešto pojūčio parenkant ekspozicijos laiką.
Labai smagu, kad nereikia jokios ypatingos technikos ar prietaisų: truputis chemijos, teptukas, vanduo ir saulė.
Įdedu keletą atspaudų pavyzdžių, atkreipkite dėmesį, kaip skirtingi užtepimai ir skirtingos ekspozicijos įtakoją galutinį vaizdą.
Plačiau apie cianotipiją:
Cianotipija Lietuvoje (dirbtuvės, FaceBook grupė, renginiai ir kt)
Angliškai:
Bendras aprašymas
Chemikalų pasiruošimas
Praeitą savaitę sužinojau, kad Beepart galerijoje Pilaitėje atidaroma cianotipijų paroda, o paskui dar paaiškėjo, kad organizuojamos ir cianotipijų spausdinimo dirbtuvės. Nusprendžiau vienu šūviu nušauti du zuikius: pažiūrėti parodą ir pats pabandyti pasidaryti mėlynųjų atspaudų. Viską organizavo Atvirųjų fotografijos dirbtuvių (http://afd.lt/cianotipija/) entuziastai. Šį pavadinimą reiktų įsiminti visiems, kas domisi alternatyviaisiais fotografijos procesais arba nori ką nors egzotiškesnio išsiryškinti ar atsispausdinti.
 |
| Kai išėjau iš dirbtuvių, jau temo |
Trumpas proceso aprašymas:
1. Daromas skaitmeninis negatyvas. Vaizdas kompiuteryje paverčiamas nespalvotu, negatyviniu, o tada atspausdinamas ant skaidrės (plėvelės). Jei turite tikrą „sidabrinį“ negatyvą, tada skaitmeninio nė nereikia.
2. Pasiruošiamas dviejų geležies druskų mišinys.
3. Paruoštu mišiniu įjautrinamas koks nors paviršius.
4. Prispaudžiamas negatyvas.
5. Kontaktiniu būdu eksponuojama saulės šviesoje (iš čia pavadinimas sunprint) arba UV lempos šviesoje.
6. Atspaudas plaunamas vandenyje ir džiovinamas.
Labai smagu, kad nereikia jokios ypatingos technikos ar prietaisų: truputis chemijos, teptukas, vanduo ir saulė.
Įdedu keletą atspaudų pavyzdžių, atkreipkite dėmesį, kaip skirtingi užtepimai ir skirtingos ekspozicijos įtakoją galutinį vaizdą.
Plačiau apie cianotipiją:
Cianotipija Lietuvoje (dirbtuvės, FaceBook grupė, renginiai ir kt)
Angliškai:
Bendras aprašymas
Chemikalų pasiruošimas
